Rugsėjo pradžioje iš Tokijo į Lietuvą atvyko teatras DORA, kuris mūsų šalyje pristatys bendrą japonų ir lietuvių projektą – Jono Vaitkaus režisuotą Aivaro Mockaus pjesę „Sakura vėtroje”. Spektaklis buvo sėkmingai rodomas Japonijos sostinėje 2004-jų kovą. Jo scenografiją sukūrė Jonas Arčikauskas, muziką – Tomas Kutavičius, o choreografiją – Vesta Grabštaitė. Lietuvoje „Sakurą vėtroje” išvys trijų miestų žiūrovai. Spektaklis įvyks Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 14, 15, Panevėžyje, J. Miltinio dramos teatre – 17, 18 ir Kauno valstybiniame dramos teatre – 21, 22 dienomis. Bilietai parduodami šių teatrų kasose. Japoniška teksto dalis bus verčiama į lietuvių kalbą. Spektaklyje vaidina lietuvių ir japonų aktoriai: Vesta Grabštaitė, Inga Jankauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Arnoldas Jalianiauskas, Rimas Morkūnas, Kei Ueki, Josuke Sato, Kacuhiko Kubota, Fumijo Sato, Hisao Jokote, Taro Seta, Futoši Inoue, Šiho Kuroda, Hajao Senda, Vataru Koide ir kiti.
Projektą finansavo Japonijos kultūros reikalų valdyba, o į Lietuvą jis atvežtas kaip ES-Japonijos tautų mainų, kurių metais paskelbti 2005-ji, dalis. Šis bendras japonų ir lietuvių teatro sumanymas gimė beveik prieš 10 metų, žymaus prodiuserio Kazumi Sakabe ir jo mokinės, DORA teatro vadovės, Motoko Tanabe dėka. Pastarąjį dešimtmetį jiedu nuolat lankėsi Lietuvoje, ieškojo kontaktų, bendradarbiavimo galimybių, mezgė ryšius su lietuvių teatralais ir Kauno bei Vilniaus dramos teatrais.
Idėja, kuri vėliau įkvėpė „Sakuros vėtroje” projektą, kilo tada, kai K. Sakabe ir M. Tanabe sužinojo apie japonės ir lietuvaitės draugystę pokario laikų lageryje, aprašytą žurnale „Veidas”. Taigi, nors pjesės siužetas ir pramanytas, bet jo ištakose – tikri įvykiai. Įdomu ir tai, jog į Tokijuje statomo spektaklio repeticiją kartą atėjo japonas karo veteranas, buvęs sovietų belaisvis, ir papasakojo, kad pjesėje aprašyta lagerio salygomis atliekama apendikso operacija jam priminė analogišką jo paties išgyvenimą. Spektaklio kūrėjai atspindėjo ir keletą kitų tikrų faktų, paimtų iš japonų, kalėjusių Sibire, atsiminimų.
„Sakura vėtroje” – tai dramatiška lietuvaitės tremtinės ir japono karo belaisvio meilės istorija, kurios veiksmas vyksta sovietų lageryje pokario metais. Įtemptas siužetas vystosi ypač greitai, beveik kaip kino filme. Bet tai netrukdo spektaklio kūrėjams jį panardinti į regėjimų, apeigų ir lyg iš sapno kylančių asociacijų pasaulį.
Spektaklyje gausu muzikos, sceninio judesio bei efektingų vaizdų, jame glaudžiai persipina iš pažiūros tokios skirtingos, bet kartu keistai artimos japonų ir lietuvių kultūros, vyksta jų netikėtos, spalvingos sankirtos bei jungtys. Simboliškai daugiaplanė Jono Arčikausko scenografija ir įtaigi Tomo Kutavičiaus muzika sudaro puikią terpę Jono Vaitkaus teatro magijos seansui.
Patyrusiam režisieriui pavyko apjungti japonų ir lietuvių aktorius ir išreikšti bendražmogišką kūrinio idėją. Japonai ir lietuviai tarsi atranda vieną mitologiją – ar tai būtų Užgavėnių ritualas, arbatos ceremonija su aliuminiais kalėjimo puodeliais, ar samurajų šokis su vėduoklėmis, polifoniškai tuo pat metu skambant japonų dainai ir lietuvių giesmei. Spektaklis neiliustruoja nykios lagerio tikrovės – tamsos karalystę čia nutvieskia spalvų, garsų ir jausmų vaivorykštė, ją permainydama į sakralią erdvę.
„Sakuros vėtroje” premjera įvyko Tokijo kultūrinio gyvenimo širdyje, Ropongi rajone, gražiausiu japonams metu – per patį sakurų žydėjimą, ir susilaukė nemažo meno žmonių bei žurnalistų dėmesio. Kai kurie jų stebėjosi, kad iš jiems beveik nežinomos mažos Europos šalies atkeliavusi kūrybinė grupė pastatė jaudinantį ir tokio japonams netikėto stiliaus spektaklį.