Pirmąją įžymios lietuvių kultūros veikėjos, aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės (Uné Baye, 1897-1961) knygą „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai” 2001 metais išleido leidykla „Scena”. Jos didžiąją dalį sudaro dienoraštis, nors jis teaprėpia vos ketverius gyvenimo metus (1928-1931). Šiek tiek beletrizuoti atsiminimai parašyti jau gyvenimo pabaigoje (po 1955), jų apimtis nedidelė (per 70 p.). Laiškų toje knygoje tilpo nedaug. Dabar „Aidų” leidykla išleido dar vieną Unės knygą, beje, panašiai neišradingu pavadinimu – „Laiškai. Amžininkų atsiminimai”, kuri apie tragiško likimo garsiąją kultūrininkę Unę labiau byloja ne kaip apie aktorę, o žmogiškąją asmenybę.
1918-1919 m. Kaune dirbusi Dainos bei scenos draugijoje, vėliau ji išvyko į Ameriką, lietuvių kolonijose organizavo dramos kursus, 1923-1924 m. Uné Baye vardu vaidino keliuose (tuomet dar begarsiuose) kino filmuose, vėliau amerikiečių teatruose Čikagoje, Vašingtone, Niujorke. 1936-aisiais kartu su vyru persikėlė gyventi atgal į Lietuvą, kur prasidėjo antroji jos gyvenimo pusė – „tarp 40 metų ir mirties”. Ši jos gyvenimo dalis virto kartu ir Lietuvos gyvenimo dalimi. Judviejų su vyru gyvenimas po teatro ženklu iš tikrųjų tapo teatru, kurio scena – visa Lietuva. Pasak vieno iš knygos sudarytojų Lino Brogos, tai judviejų „Paskutinysis teatras”, o jie – gyvi aktoriai, nebe vaidinantys, bet išgyvenantys savo Tragedijos vaidmenis. Šaulių sąjungos teatras – Tragedijos prologas. Toliau kiti veiksmai: okupacijos, pokario metai ir paskutinis veiksmas – epilogas (1951-1961): areštas, lageriai, abiejų mirtis ir kapai – per tūkstančius mylių vienas nuo kito.
Apie Unės ir Vytauto A.Graičiūnų žūtį dabar jau nemaža paskelbta dokumentų, laiškų, parašyta atsiminimų. Vis dėlto jų gyvenimo pabaigą, anot minėtojo L.Brogos, tebegaubia migla, kurią praskleisti galėtų tik paviešinti slaptieji archyvai.
Jonas Vabuolas