Šiemet „Alma littera” leidykla pradėjo konkrečiau neįvardytą moderniosios klasikos seriją (jau pasirodė F.S.Ficdžeraldo, V.Vulf romanai), kuri išsiskiria kultūringai prabangiu apipavidalinimu (su kokio nors dailės kūrinio reprodukcijos „langeliu” knygos viršelio aplanke). Neseniai ją papildė įžymaus danų prozininko, poeto ir eseisto, Nobelio literatūrinės premijos laureato (1944) Johaneso V.Jenseno (1873-1950) romanas „Karaliaus pražūtis” (iš danų kalbos vertė Zita Marienė). Nors tai jau antrasis romano leidimas lietuvių kalba po dešimties metų, kūrinys vis dėlto nusipelno mūsų dėmesio kaip užimantis išskirtinę vietą danų literatūroje. Stiliaus ir kompozicijos novatoriškumu kūrinys tebeišlieka modernus, nors išleistas 1901 metais. Neįtikėtino ekspresyvumo tekstas atakuoja visas skaitytojo jusles. Gamtos vaizdai – tarsi žodinė tapyba, tad ne veltui J.V. Jensenas kritikų vadinamas prozos Pikaso.
Romano „Karaliaus pražūtis” veiksmas vyksta viduramžių Danijoje, bet istorija tėra fonas, kuriame čia švelniai, čia negailestingai kalbama apie amžinus dalykus: žmogaus prigimties dvilypumą, jo kelius ir klystkelius, regis, likimo ranka subraižytus, apie blogį ir gėrį, meilę ir neapykantą, ištikimybę ir išdavystę, visad žengiančius greta, ir apie visa tai sulyginančią amžinybę. Apie visagalę žemę, kuri pasiima viską ir visus. Ir karalius, ir kareivis, o vėliau jo tarnas Mikelis, ir skaisčiaakės jo trokštamos gražuolės, ir puikūs jas mylintys, bet apviliantys jaunikaičiai trumpai težydėję nuvysta kaip tos kuklutės dirvono smilgos…
1999 metais Danijoje „Karaliaus pražūtis” buvo išrinktas geriausiu XX a. tautos romanu.