Vaikai iš mėgintuvėlio – tokie pat mylimi

Saugomos gyvybės užuomazgos

Į nedidelę patalpą nešina fotoaparatu patenku nesunkiai – perėjusi laboratorijos kambarį.

Duris saugo tiktai užraktas. Nei vaizdo kamerų, nei koduotos spynos, nors už šių durų – daug didesnės vertybės nei banko saugyklose slepiami aukso luitai.

Patalpoje yra keli pilkos spalvos kubilėliai. Gydytoja ginekologė Daina Visockienė atveria vieno jų dangtį. Įspėja – labai trumpam. Iš kubilėlio kyla garas. Prisitaikau ir nuspaudžiu fotoaparato mygtuką.

Čia, 200 laipsnių šaltyje, skystame azote, saugomos sunumeruotos kasetės. Jose – užšaldyti žmogaus embrionai, gauti mediciniškai padėjus apsivaisinti sutuoktinių lytinėms ląstelėms – spermatozoidams ir kiaušinėliams.

Šiuo metu Vaisingumo klinikoje Vilniuje saugoma apie 100 sutuoktinių porų embrionų. Jie – paskutinė nevaisingų porų viltis.

Jei padės medicina ar gamta, o kitų nuomone – pats Dievas, embrionai bus sėkmingai įsodinti į moters gimdą ir ten įsitvirtins.

Po devynių mėnesių pasaulį išvys kūdikis, pasaulyje vadinamas „IVF baby” – vaiku iš mėgintuvėlio.

Tokių pasaulyje šiandien daugiau nei milijonas. Lietuvoje – per 500. O galėtų būti dešimteriopai daugiau.

Dėl įstatymo verda aistros

Ir sunaikinti gyvybę, atliekant abortą, ir padėti jai atsirasti, taikant dirbtinį apvaisinimą, Lietuvoje iki šiol leidžia ne įstatymas, o praėjusio šimtmečio pabaigoje priimtas sveikatos ministro įsakymas.

Šiuo metu rengiamasi priimti dar 2004 metų pradžioje parengtą Dirbtinio apvaisinimo įstatymą.

Dėl jo verda aistros, kurių sūkuryje kertasi politikų, teisininkų, medikų, Bažnyčios požiūris.

Tačiau kartais pamirštami svarbiausi dramos veikėjai – nevaisinga pora. Gal laikas atsigręžti ir į ją?

Terminas baugina visuomenę

Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo procedūra nevaisingoms poroms atliekama Vaisingumo klinikoje, Motinos ir vaiko klinikoje, Vaisingumo centre bei jų filialuose.

Būtent jų slenkstį peržengia poros, pirma išgirdusios negailestingą medikų nuosprendį: jūs negalėsite susilaukti vaikų.

„Dirbtinio apvaisinimo” terminas baugina mažai apie šią procedūrą žinančią visuomenę. Ir nenuostabu. Ne vieno jau XXI amžiuje gyvenančio piliečio galvoje šmėkšteli tik toks vaizdinys – kažkokiose slaptose laboratorijose, mėgintuvėliuose, kuriami dirbtiniai žmonės. Gal robotai?

Gal žmonėms būtų ramiau, jei tiesos neatitinkantis terminas būtų pakeistas, pavyzdžiui, „pagalbinio apvaisinimo” pavadinimu?

Juk šioje procedūroje nieko nėra dirbtinio. Tikri sutuoktinio spermatozoidai, tikra moters kiaušialąstė ir tikras jų susitikimo vaisius – embrionas.

Būtent susitikti jiems ir padedama vaisingumo klinikose.

Mėgintuvėlyje – ląstelės

„Čia nėra jokios paslapties ar stebuklo. Tik mokslas. Ir mūsų, medikų, ir čia atėjusių pacientų tikslas vienas – padėti gimti kūdikiui”, – sako prie Vaisingumo klinikos durų Vilniuje pasitikusi ginekologė D.Visockienė.

Gydytoja tik nusijuokia, kai pavadinu ją stebukladare, padedančia į pasaulį ateiti ilgai lauktiems nevaisingų porų vaikams.

Lemiamas poros lytinių ląstelių „susitikimas” klinikoje įvyksta tada, kai moteris jau būna patyrusi daug procedūrų ir gydymo. Netgi tada, jei problema yra ne jos, o vyro nevaisingumas.

Moteris stimuliuojama hormoniniais vaistais, kad organizme subręstų ne vienas kiaušinėlis, kaip būna natūralaus ciklo metu, o daugiau – paprastai 15-20. Tada galima jų apvaisinti iškart daugiau ir tikėtis rezultato.

„Štai šioje palatoje vyras pasistengia išgauti spermos, o šiame kabinete iš moters kiaušidžių išpunktuojame folikulinį skystį, kuriame mūsų embriologės Erika Malinauskienė bei Živilė Čerkienė su mikroskopu ieško kiaušialąsčių.

Vyro sperma ruošiama. Ieškoma kokybiškiausių spermatozoidų. Jų susitikimas su kiaušialąste įvyksta čia”, – gydytoja rodo mažą stiklinę lėkštę, o ne mėgintuvėlį, kaip tikėjausi.

Didysis susitikimas turi įvykti per 3-5 valandas, kaip tai būna ir natūraliai lytinio akto metu.

Bet jei spermatozoidas pasitaiko tinginys ir nenori judėti, embriologės jam padeda. Po mikroskopu jį su adata įduria į kiaušialąstę – imkis darbo!

Inkubatoriuje – 24 valandos

Maloniam darbui, kurio tikslas drauge sukurti embrioną, kiaušialąstė ir spermatozoidas turi 24 valandas. Tiek laiko jie praleidžia inkubatoriuje, kurį knieti pavadinti „neršykla”.

„Kitą dieną žiūrime, kaip jiems pavyko? Apsivaisinimą rodo ląstelėje atsiradę du branduoliai. 2-3 dienas paaugintus embrionus įvertiname pagal kokybę ir geriausius jų, dažniausiai du arba tris, kateteriu perkeliame moteriai į gimdą. Kiti užšaldomi skystame azote.

Jie saugomi tam atvejui, jei įsitvirtinimo gimdoje procedūra buvo nesėkminga ir ją reikia kartoti. Atšildome 3 embrionus ir vėl įsodiname. Taip pora sutaupo ir pinigų, nes jai nebereikia atlikti ilgos, brangios gydymo procedūros iš naujo”, – gyvybės užmezgimo paslaptį atskleidė gydytoja D.Visockienė.

Kai embrionas įsitvirtina gimdoje, pora po 9 mėnesių susilaukia savo išsvajoto kūdikio.

Prabilti reikia drąsos

„Ar jūsų gimęs kūdikis – kaip visi?” – teiraujuosi 30-mečio vilniečio Petro V., kuris beveik prieš dvejus metus susilaukė dukters.

„Ne, ne kaip visi”, – karštai prieštarauja vyriškis, sutikęs atvirai papasakoti savo šeimos istoriją, bet nepanoręs prisistatyti tikru vardu ir pavarde. Jis nuogąstavo, kad piktavaliai žmonės gali kitaip pradėti žiūrėti į vaikų darželį lankančią jo atžalą: „Dukrelė – pati stebuklingiausia. Jeigu kas sako, kad kūdikis iš mėgintuvėlio gali būti kitoks, prastesnis, nieko nesupranta. Ji – ypatinga”.

Jei ne per kraštus besiliejantis džiaugsmas, vargu ar Petras V. būtų kalbėjęs apie asmeninius išgyvenimus.

„Pasakyti garsiai, kad esi nevaisingas, mūsų visuomenėje yra beveik tas pat, kas viešai pareikšti, jog esi gėjus.

Moterys dar kalba apie savo nevaisingumą ir ieško pagalbos, o mūsų patriarchalinėje visuomenėje vyriškio nevaisingumas kerta per jo savigarbą. Jis nelinkęs ne tik apie tai kalbėti, bet net ir eiti pasitikrinti”, – kalba daug išgyvenimų patyręs vyriškis.

Po nuosprendžio – viltis

Šis vilnietis ir jo 29 metų žmona Vilija perėjo visus psichologiškai sunkius nevaisingos poros etapus: kai sužinai, jog negali turėti kūdikio, kai išgirsti, kad niekas nepadės, kai išsiaiškini, jog medicina gali pasiūlyti viltį, ir kai pagaliau susilauki kūdikio.

Petras V. ne iš tų vyrų, kurie kaip stručiai kiša galvą į smėlį. Kai ginekologė pareiškė, kad jo žmona visiškai sveika, Petras pravėrė tos pačios gydytojos kabineto duris.

Nuosprendis buvo netikėtas ir negailestingas: „Medicina jums negali padėti”. Dėl fiziologinių ypatumų vaikų susilaukti jis negalės.

– Tai – lyg mirties nuosprendis. Tai buvo pati juodžiausia mano gyvenimo diena. Grįžome su žmona namo. Ilgai tylėjome. Nuotaikos – siaubingos. Mes dar jauni, turime puikius darbus, uždirbame, mylime vienas kitą ir dėl tos meilės patyrėme daug sunkių dienų. O priekyje – tuštuma, – kalbėdamas Petras V. vėl išgyvena prieš trejus metus patirtą sielvartą.

– Galbūt net svarstėte džentelmeniškai pasitraukti? Žmona dar jauna, susilauks vaikų su kitu vyru. Kam jūs jai reikalingas?

– Taip, visokių dramatiškų minčių kilo. Aš Agnei taip ir pasakiau. Ji man įkrėtė proto, guodė, kad gal rasime donorą, gal įsivaikinsime.

– O apie dirbtinį apvaisinimą nepasvarstėte?

– Ne, nes nieko konkretaus apie tai nežinojome. Baisiausia buvo visiškas informacijos badas. Kur ieškoti pagalbos, su kuo pasitarti?

Vaisingumo asociacijos, kuri dabar Lietuvoje vienija bevaikes šeimas, dar nebuvo. Su draugais tokiu asmeniniu klausimu juk nesikalbėsi.

Puolėme prie interneto ir tik čia radome, kad Lietuvoje jau yra vaisingumo klinikų, pamatėme jų rezultatus. Didžiausia paguoda buvo ta, kad tokie esame ne vieni.

– Ar Vaisingumo klinikos gydytojai atšaukė jums paskelbtą nuosprendį, kad medicina padėti negali?

– Patekome pas gydytoją D.Visockienę. Po man atliktų tyrimų išgirdome – įmanoma. Apėmė toks džiaugsmas, lyg būčiau gimęs antrą kartą.

Ir tuomet išvydome kainoraštį. Vienas gydymo ir bandymo apvaisinti ciklas – procedūros, vaistai – kainavo 12 tūkstančių litų. Mes nesvarstėme, nes, laimė, abu gerai uždirbame. Galima tik įsivaizduoti, ką tai reikštų jaunai bedarbei šeimai.

– Gal neetiška klausti, dėl kokios priežasties negalėjote pradėti kūdikio. Ir kaip Vaisingumo klinikos gydytojai ėmėsi spręsti tą problemą po to, kai jus „nurašė” ginekologai?

– Kaip ir bet kuriam vyrui, nelengva apie tai kalbėti, bet gal reikia? Gydytojai nustatė, kad pakankamai judrių spermatozoidų spermoje yra mažai.

Iš spermos buvo sugaudyti tik 7-8 tinkami spermatozoidai, kurie apvaisino žmonos kiaušialąstę ir susikūrė 6 embrionai.

Tris įsodino žmonai į gimdą, likusius užšaldė. Tačiau embrionai neįsitvirtino, žmona nepastojo.

Nenusiminėme, žinojome, kad pirmo ciklo pastojimo tikimybė – 25 procentai. Buvome nusiteikę eiti iki galo, dar turėjome užšaldytų embrionų. Nors nuotaika krito.

Reikia mokėti išgyventi ir pirmą nesėkmę, nes šansai ima mažėti.

– O kaip išgyvenote pergalę, kai po antro bandymo žmona pastojo?

– Rezultatą patys galėjome pasitikrinti namie jau po kelių dienų. Prajuokinau vaistininkę, griežtai pareikalavęs: „Duokite tokį testo mėginį, kuris parodytų žmonos nėštumą!” Matyt, tokį ir davė, nes jis parodė, kad žmona pastojo.

Neklauskite, ką mums tai reiškė. Be problemų vaikų susilaukiantys tėvai mūsų džiaugsmo neįstengtų suvokti. Kai iš gydytojos Kornelijos Mačiulienės rankų paėmiau į ligoninės paklodę suvyniotą dukterį, nepajėgiau įsivaizduoti, kad tas stebuklas galėjo neateiti į pasaulį, jei būtume nuleidę rankas.

– Kūdikis iš mėgintuvėlio. Kaip aplinkiniai, artimieji reagavo į tokį mūsų visuomenėje dar mitais apaugusį reiškinį?

– Apie tai galėčiau parašyti socialinių tyrimų studiją. Pas mus tikrai dar neįprasta apie tai kalbėti.

Draugai, jauni žmonės, reagavo normaliai, jiems tai nieko ypatinga.

Artimieji išklausė mūsų ir patarė daugiau apie tai nebekalbėti. O aš pats stengiausi tapti geriausiu pasaulyje tėvu, – nusijuokė laimingas vyriškis.

Po kelių mėnesių Vilija ir Petras vėl pravers Vaisingumo klinikos duris.

Šeima svajoja apie antrą kūdikį, kad vienturtė dukra per daug neišleptų. Kai duktė paaugs, tėvai būtinai jai duos perskaityti šį „Lietuvos ryto” straipsnį.

Medikų projektas atmestas

Gimti vaikui iš mėgintuvėlio ar ne? Padėti nevaisingoms poroms ar apsunkinti jų likimą? Atimti iš nepasiturinčių porų teisę turėti kūdikį ar ją suteikti?

Kaip bus atsakyta į šiuos dramatiškus klausimus, lems įstatymo kūrėjų valia.

Dar 2003 metais Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupė pateikė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą. Jį kūrė kompetentingi medikai, daug metų tyrę nevaisingumo problemas.

Bet teisės aktas nebuvo priimtas. Dabar rengiamasi priimti alternatyvų Dirbtinio apvaisinimo įstatymą, kurį 2004 metų sausį Seimui pateikė istorikas Algis Kašėta.

Ir ankstesnis, liberalesnis, ir dabar rengiamas įstatymas iš esmės leidžia dirbtinį apvaisinimą. Bet dėl moralinių, medicininių, religinių, teisinių nuostatų verda aštrios, principinės diskusijos.

Vienoje barikadų pusėje – Bažnyčia ir politikai, kitoje – medikai ir pacientai.

Diskusijų taikinys – embrionas

Labiausiai ginčijamasi dėl embriono. Naujasis įstatymas leistų sukurti tik 3 embrionus, kurie tuoj pat turėtų būti įsodinti į gimdą. Embrionų šaldymas būtų uždraustas.

Šiuo metu Lietuvoje iš kiaušialąstės ir spermatozoidų leidžiama iškart sukurti vidutiniškai 15 embrionų. Trys įsodinami į gimdą, kiti porcijomis po 3 užšaldomi.

Jeigu nepasiseka pirmasis įsodinimas, embrionai atšildomi ir vėl įterpiami kateteriu į gimdą. Tokią procedūrą buvo siūloma įteisinti ir ankstesniame, nepriimtame, įstatymo projekte.

Gali bandyti ne vieną kartą

Rita ir Marius Leonai, septynerius metus nesusilaukę vaikų, „Lietuvos ryto” žurnalistei prisipažino besidžiaugiantys, kad suspėjo laiku „įšokti į traukinį”.

„Dėl ankstesnių medicininių komplikacijų aš nebeturėjau vilties susilaukti kūdikio. Dabar mes bandome dirbtinį apvaisinimo būdą.

Pirmas kartas nepasisekė. Trys įsodinti embrionai neprigijo, bet liko kelios porcijos užšaldytų.

Bandysime antrą kartą. Tada jau nebereikės vėl gerti daugybės brangių vaistų, atlikti galybės procedūrų.

Be to, atšildyto embriono įsodinimas į gimdą kainuos tik 2000 litų, o ne vėl 10 ar 15 tūkstančių kaip visas ciklas. Jei vėl nepasiseks, mes turėsime dar trečią porciją mūsų užšaldytų embrionų.

Jei įstatymas neleis sukurti daugiau kaip 3 embrionų ir nebus ką užšaldyti, už kiekvieną naują ciklą porai reikės mokėti vėl 10-12 tūkstančių litų. Reta jauna šeima tai išgalės. Mūsų pažįstama pora pasiėmė net paskolą iš banko, nes valstybė nekompensuoja nė cento”, – pasakojo R.Leonienė.

Sėkmė – visiškai skirtinga

Rengiamas įstatymas leis užšaldyti ne embrionus, o tik vyro spermatozoidus ir moters kiaušialąstę.

Prireikus jie bus atšildyti ir iš jų bandoma sukurti embrioną.

Bet medikai teigia, jog atskirai užšaldomos lytinės ląstelės dažniausiai žūva. Toks būdas garantuoja tik 1-2 proc. sėkmės.

Tuo tarpu atšildant embrionus net 50 proc. jų išlieka gyvybingi ir įsitvirtina gimdoje. Embrionus šaldyti leidžia beveik visų ES šalių įstatymai. Išimtis – Italija ir Vokietija.

„Italijoje, katalikybės lopšyje, iki 2004 metų galiojo liberalus įstatymas. Uždraudus jį ir priėmus tokį, kokį dabar parengė lietuviai, per metus dirbtinių pastojimų sumažėjo per pusę – nuo 36 iki 18 procentų. Dabar negalintys vaikų susilaukti italai keliauja į užsienį”, – teigia Vaisingumo centro direktorė, gydytoja ginekologė Gražina Bogdanskienė, jau 17 metų dirbanti šioje srityje.

Liberalesnio įstatymo kritikai įžvelgia, kad remdamos embrionų šaldymą vaisingumo klinikos žiūri tik savo naudos.

Bet medikai atremia tokį kaltinimą: būtent priėmus įstatymą, kad kiekvieną brangų apvaisinimo ciklą pora turėtų kartoti nuo pradžios ir nesinaudoti užšaldytais embrionais, klinikos turėtų daugiau pajamų. Pelną žertųsi ir farmacininkai – nevaisingos poros turėtų pirkti daugiau vaistų.

Svarbesnės – etikos nuostatos

Tačiau dabartinio įstatymo rengėjus Lietuvoje, atrodo, labiau domina ne medicininė sėkmė ir pacientai, o etikos problemos.

„Esu istorikas ir mane labiau domina pasaulėžiūros dalykai. Dalis specialistų mano, kad gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, aš – taip pat. Kiti teigia – kad nuo dviejų savaičių. Bet yra momentų, kur baigiasi argumentai, o lieka pasaulėžiūra.

Be jokios abejonės, mūsų projektas atitinka Bažnyčios poziciją, kuri yra prieš manipuliaciją embrionais”, – kalba įstatymo projekto rengėjas Seimo narys Algis Kašėta.

Mažesnio blogio principas

Kunigas Andrius Narbekovas, prieš pasirinkdamas kunigystę, buvo gydytojas chirurgas, išgelbėjęs ne vieno žmogaus gyvybę.

– Kunige, kokia čia Bažnyčios pozicija? Ar gali nevaisingoms poroms mokslas padėti susilaukti kūdikio, jeigu Viešpats jai to nedavė? – klausiu dvasininko.

– Bažnyčia yra už tai, kad apvaisinimas įvyktų motinos kūne iš meilės. Ir kad būtų santuokinis lytinis aktas.

– Bet gydytojų pagalbos prašo kaip tik labai šeimą ir vienas kitą mylintys žmonės.

– Bažnyčia į tai atsižvelgia. Šiandien ji laikosi mažesnio blogio principo. Jeigu neįmanoma, kad kūdikis būtų pradėtas įsčiose, o tam reikia mėgintuvėlio, įmanomas ir dirbtinis apvaisinimas.

Bažnyčia tik draudžia lytinių ląstelių donorystę, kad nekiltų daugybės etinių problemų.

– Kaip jūs vertinate kuriamą Dirbtinio apvaisinimo įstatymą?

– Mes pritariame dabartiniam rengiamam projektui, nes jis saugo gyvybę – embrionus ir riboja jų skaičių. Jei dirbtinis apvaisinimas kuria gyvybę, tegu kuria, bet ne naikina. Juk niekas nepaneigs, kad atšildant užšaldytus embrionus pusė jų žūva.

O ką daryti su užšaldytais embrionais, jei pora išsiskiria ar vienas sutuoktinių miršta? Embrionų norėtų įsigyti ir kamieninių ląstelių kūrėjai, ir embrionų eksportuotojai. Pasaulyje tai vyksta.

– Medikai teigia, kad natūraliai tiek žūva embrionų, kad sunku net suskaičiuoti. Be to, užšaldomas tik preembrionas, kuris dar nieko nejaučia.

– Žmogus neatsako už tai, kas vyksta gamtoje natūraliai. Bet jeigu žmogus ima pincetu embrioną ir jį išmeta, nes jis nekokybiškas? Juk ir aš, ir jūs buvome embrionai.

Gyvybė yra gyvybė nuo pirmos apvaisinimo sekundės. Net aborto metu nužudoma tik viena gyvybė, o naikinant embrionus – daugybė.

Reikėtų remtis protu

Niekas neneigia, kad sukurtas žmogaus embrionas kelia rimtų moralinių problemų. Ar jis jau – žmogus? Ar galima jį šaldyti?

Neišvengiamai nepanaudoti embrionai kada nors turi būti sunaikinami. Etikos sargai tai prilygina žmogžudystei.

„Įstatymo negalima kurti remiantis vien pasaulėžiūros nuostatomis, kad ir kaip gražiai tai atrodytų.

Yra realybė. Nei Bažnyčia gali įrodyti, kada prasideda gyvybė, nei mes. Todėl reikėtų remtis racionaliais medicininiais sprendimais.

Medicina ieško kuo efektyvesnių apvaisinimo būdų, kad padėtų kenčiantiems”, – įsitikinusi Lietuvos vaisingumo asociacijos, padedančios išgyventi nevaisingoms poroms, pirmininkė Daiva Bukauskienė.

Ragina išgirsti ir kitą žodį

Šeimų tikslas – susilaukti kūdikio. Medikų tikslas – kuo efektyviau joms padėti.

Gydytojai privalo ir įspėja apie tam tikrą etinę problemą. Jau minėtiems M. ir R.Leonams ar kitoms panašioms šeimoms visiškai nesvarbu, kiek yra tų embrionų.

„Įstatymų kūrėjai, nepabuvę mūsų kailyje, nesuvokia nevaisingos šeimos tragizmo. Jeigu žmogui nepriimtinas pagalbinis apvaisinimas dėl religinių, etinių įsitikinimų, jis jo nedarys. Juk yra sektų, kur netgi draudžiamas kraujo perpylimas ir pasirenkama mirtis. Politikai turi išgirsti ir mūsų žodį”, – kalbėjo M. ir R.Leonai.

Šešerius metus kartu gyvenę vilniečiai prieš metus susituokė, nes įstatymas neužtikrina partnerių teisių į pagalbinį apvaisinimą.

Negailestinga liga ar bausmė?

Medikai ir įstatymo rengėjai nesutaria dar dėl vienos principinės nuostatos – ar nevaisingumas yra liga? O gal tai – Dievo bausmė, kurią reikia nuolankiai priimti?

„Lietuvos ryto” kalbinti medikai vienu balsu teigė: nevaisingumas yra liga, pagal dešimtąją Tarptautinę ligų klasifikaciją įvardyta 97-uoju numeriu.

Visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Latviją bei Lietuvą, pagalbinis apvaisinimas yra visai ar iš dalies kompensuojamas. Net lietuviams, turintiems Anglijoje legalų leidimą dirbti, anglai moka už dirbtinio apvaisinimo procedūrą.

Ankstesniame Dirbtinio apvaisinimo įstatyme nevaisingumas Lietuvoje taip pat buvo įvardytas kaip liga.

„Kokia tai liga? Argi ji yra gydoma? Juk dirbtinai apvaisinama moteris nėra gydoma, o šį būdą panaudojus neišgydoma nuo nevaisingumo”, – svarstė naujojo projekto rengėjas istorikas A.Kašėta.

Įtarimai – dėl sandėrių

Įstatymo kūrėjams ypač daug nerimo kelia galimi sandėriai embrionais. Netgi labiau nei dirbtiniam apvaisinimui reikalingų vaistų ar procedūrų kompensavimas.

„Kai sukuriami daugiau nei trys embrionai, atsiranda galimybė juos parduoti, eksportuoti. Pavyzdžiui, Vokietijoje eksperimentai atliekami tik su importuotais embrionais. Galima tik spėlioti, iš kur jie ten pakliūva.

Pastebėta, jog vienoje mūsų vaisingumo klinikų lankosi Izraelio mokslininkas, turintis savo šalyje prieštaringą reputaciją. Kurdami griežtesnį įstatymą mes stengiamės užkirsti kelią neapibrėžtumams”, – tikina A.Kašėta.

Tačiau tokius politiko samprotavimus gydytoja ginekologė G.Bogdanskienė atremia: „Net Amerikoje, kur leidžiama embriono donorystė, niekam nereikia svetimo embriono. Nes jei tai ne mano embrionas, kuo šis procesas skiriasi nuo svetimo kūdikio įvaikinimo? Tokiu atveju geriau įsivaikinti – nereikės kęsti procedūrų ir gerti vaistų”.

Įsivaikinti – kraštutinumas

Gal iš tiesų: jei gamta pagailėjo savo vaiko, geriau įsivaikinti svetimą, iš globos namų, nei tiek vargti dėl dirbtinio apvaisinimo būdu gimsiančio savo kūdikio?

Juk tokios nuostatos laikosi dažnas šalies pilietis.

Bet šį klausimą pateikusi kelioms nevaisingoms šeimoms, iš visų sulaukiau panašaus atsakymo: kodėl mūsų nelaimės sąskaita visuomenė norėtų spręsti socialinę problemą?

„Atsiprašau už neetišką palyginimą. Jeigu, tarkime, mano žmona sirgtų vėžiu, o man sakytų – kam tiek leidi pinigų vaistams, palik ją ir vesk kokią vienišą moterį. Drauge ir vienišų skaičių sumažinsi”, – siūlymais įsivaikinti piktinasi mano kalbintas vilnietis Petras V.

Kūdikio siekiančios susilaukti poros atvirai prisipažino, kad niekada svetimo vaiko nemylėtų taip, kaip savo – besąlygiškai. Jų manymu, įsivaikinimas – paskutinis šansas, kai medicina nepalieka net mažiausių vilčių.

Projekto konsultantus slepia

Lietuvoje yra apie 50 tūkstančių nevaisingų šeimų. Vaisingumo klinikose per metus atliekama 300 procedūrų, nors reikėtų 3000.

Tik 10 procentų (5000) nevaisingų šeimų galėtų susimokėti už vieną dirbtinio apvaisinimo procedūrą nuo 8 iki 12 tūkst. litų. Kitos 45 tūkstančiai šeimų kol kas pasmerktos.

Iš visų Europos Sąjungos šalių tik Lietuva, nuolatos dejuojanti dėl mažėjančio gimstamumo, ir Latvija nepadeda nevaisingoms šeimoms.

Tokie yra faktai. Dirbtinio apvaisinimo įstatymas rūpi ne vienai Lietuvos šeimai. Apie šį dokumentą dar kartą kalbėjomės su vienu jo rengėjų A.Kašėta.

– Jūs – istorikas. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė, turinti įtakos įstatymo rengimui, teisininkė.

Kodėl rengdami tokį dokumentą nepasitelkėte medikų?

– Mano frakcijos kolega Juozas Matulevičius, pradėjęs rengti šį įstatymo projektą, medikas.

– Kokios srities?

– Negaliu pasakyti. Tačiau mes konsultuojamės su medikais, aš jais pasitikiu.

– Ar galėtumėte pasakyti, kas jums talkina?

– Nenoriu sakyti žmonių pavardžių, jų neatsiklausęs. Būtų neetiška. Be to, ir ankstesnio įstatymo projekto rengėjai neskelbė savo pavardžių. Kodėl mes turėtume?

– Argi visuomenė neturėtų žinoti jūsų konsultantų kompetencijos? Ypač kad jūsų rengiamo įstatymo teiginiai sulaukė aštrios medikų kritikos. Ar galėtumėte pagrįsti svarbiausius būsimo įstatymo teiginius?

– Vienas pagrindinių – dėl embrionų. Oponentai neteisingai pateikia duomenis, kad užšaldant ne embrionus, o lytines ląsteles sumažėja galimybė atšildžius joms apsivaisinti. Taip dabar daroma Italijoje, ir nėštumų skaičius dėl to sumažėjo tik 2,8 procento.

– Jūs dažnai minite Italiją. O kaip yra kaimyniniuose kraštuose – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje?

– Dėl Lenkijos negaliu daug ko pasakyti. Kai prieš dvejus metus pradėjome rengti įstatymą, Latvijoje ir Estijoje taip pat buvo pradžia. Per tą laiką jų nuostatos kažkaip apsėdo dulkėmis, nebeprisimenu.

– Turiu oficialius duomenis, kad Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Olandijoje ir kitose ES šalyse, išskyrus Vokietiją bei Italiją, leidžiamas embrionų šaldymas.

Kodėl jūs norite Lietuvoje tai uždrausti? Gal ne tik dėl spėjamo embrionų pardavinėjimo?

– Ir dėl moters sveikatos. Jos kiaušidėms stimuliuoti, kad pasigamintų daugiau kiaušinėlių, skiriamos didelės hormoninių vaistų dozės. O tai – grėsmė susirgti vėžiu, kraujotakos ligomis.

Kai mažėja brandinamų kiaušinėlių skaičius, gerėja subrandintų kiaušinėlių kokybė. Tai lemia embriono kokybę ir jo įsitvirtinimą gimdoje. Vadinasi, didėja pastojimo tikimybė.

Be to, jei nėra sukurta daugiau nei 3 embrionų, nereikia jų šaldyti.

Užšaldomi ir atšildomi embrionai yra mechaniškai dirginami, pažeidžiamos jų savybės, padidėja apsigimimų tikimybė.

O kaip nereikalingus embrionus saugoti, kiek laiko saugoti, kaip sunaikinti? Tai jautri tema.

– Jūsų rengiamas įstatymas numato, kad dirbtinis apvaisinimas gali būti taikomas tik moteriai iki 45 metų. Tačiau dabar ne naujiena, kad ir Lietuvoje jau gimdo ir vyresnės. Ar amžiaus nustatymas – ne diskriminacija?

– Duomenys rodo, kad vėliau gausėja vaiko apsigimimų tikimybė. O dirbtinis apvaisinimas ją dar padidina.

– Ar jums, nemedikui, nėra klaidu gilintis į tokią sudėtingą sritį?

– Esu istorikas ir katalikas. Kad einu teisingu keliu, rodo ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto palaikymas. Aš esu už dirbtinį apvaisinimą, bet prieš galimus sandėrius, prieš tam tikrų grupių interesus šioje srityje.

Daktarą nustebino slaptumas

„Rengiamas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas yra visai niekinis. Tai būtų pats „juodžiausias” įstatymas Europoje”, – griežtai rėžė medicinos daktaras Vytautas Klimas. 2003 metais jis rengė pirmąjį Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą.

Mokslininkas labai nustebo iš žurnalistės išgirdęs, kad dabartinio įstatymo kūrėjai neva nežino ankstesnio įstatymo rengėjų pavardžių ir slepia dabartinių savo konsultantų pavardes.

Daktaras išvardijo, kad toje grupėje, be jo, dirbo teisininkė profesorė Toma Birmontienė, gydytojos akušerės-ginekologės Kornelija Mačiulienė, Aušrinė Armonavičienė, G.Bogdanskienė, advokatė Dalia Zaleckienė.

Paklaustas, kodėl jų parengtas įstatymo projektas nebuvo priimtas, mokslininkas atsakė: „Politikai bijo Bažnyčios”.

Neturtingi neturės išeities

Mokslininko nuomone, naujojo įstatymo autoriai elgiasi ekstremistiškai radikaliai, tariamai saugodami preembrionų teises, bet beširdiškai šiurkščiai pažeisdami nevaisingų moterų teises.

„Draudimai remiasi vien įstatymo kūrėjų bei jų šalininkų vertybinėmis nuostatomis, kurios priimtinos tik daliai žmonių. Šie ir patys savanoriškai, be draudimų, atsisako dirbtinio apvaisinimo.

Bet neturtingos nevaisingos poros nebeturės jokios išeities. Toks įstatymas valstybės vardu įteisintų jų diskriminaciją.

Politikai gali postringauti apie etiką, bet tegu pabando atsidurti 15 metų kūdikio laukiančios šeimos kailyje, o ne stengtis būti šventesni už patį popiežių”, – teigia V.Klimas.

Nežinojimas gimdo pabaisas

Dirbtinis apvaisinimas nemažoje visuomenės dalyje dar apaugęs mitais. Tuo įsitikinau paklaususi kelių kaimo žmonių, ką jie žino apie dirbtinį apvaisinimą. Išgirdau atsakymą, vertą viduramžių: „Probirkose augina kažkokius dirbtinius žmones, apsigimėlius, paskui juos parduoda, gal cirkui”.

Ko norėti iš kaimo žmonių, jei ir Seimo politikai, rengdami Dirbtinio apvaisinimo įstatymą, nuo visuomenės slepia net juos konsultuojančių asmenų pavardes.

Tokios paslaptys dažniausiai sukelia abejonių, nepasitikėjimą ir neskaidrių sprendimų galimybę.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 atsiliepimai į "Vaikai iš mėgintuvėlio – tokie pat mylimi"

  1. Silvija

    Atliekamu, nepanaudotu; embrionu ateitis-siukslyne. Pries tai dar kai kurie bus panaudoti medicininiuose eksperimentuose. Ar galima suprasti bevaikiu zmogiska sieki tureti vaiku tokiomis nezmoniskomis salygomis?!

    • Jolanta

      niekas nieko i siukslyna nemeta!!arba laiko uzsaldytus ir bando laime dar karta,arba kartais tiesiog po vieno bandymo daugiau nieko nelieka!kas jums pasake,kad kazkas meto i siukslyna embrionus!sazines taip sneket turetumet.zmogau!

  2. a

    Vaikai iš mėgintuvėlių gali būti dar labiau mylimi,nei tie kurie gimė natūraliu būdu,kodėl žmonės negali sau leisti tokios laimės,apie kurią kiekviena pora svajoja?Jei yra nevaisingi,tai reikia tik džiaugtis,kad galima dirbtinio apvaisinimo būdu jiems susilaukti vaikelio,juk ir taip kasmet Lietuvoje 2% mažėja gimstamumas..

Komentuoti: a Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.