Miškininkai būgštauja, kad augantis pramonės apetitas kelia grėsmę šalies miškams ir visai gamtai. Miškininkų juntama įtampa tik didės, jeigu nebus užkirstas kelias perdėm vartotojiškam požiūriui į šalies miškus. Medienos gamintojai ir jos naudotojai vardija medienos rinką užgriuvusių sukrėtimų priežastis.
Už Europos Sąjungos fondų pinigus sukūrus tokią galingą medienos perdirbimo pramonę, kuriai kasmet reikia apie 10 mln. kietmetrių medienos, buvo padaryta klaida, nes Lietuvos miškai tiek pateikti negali, o importo galimybės – ribotos. Importuoti žaliavą iš Rytų dėl pasikeitusių muitų tarifų tapo nuostolinga.
Pasvarstyti šią temą paskatino žinomo Lietuvos miškininko, Šakių miškų urėdo Ksavero Vaičiūno, žmogaus, bemaž pusę amžiaus puoselėjančio mūsų miškus, samprotavimai apie nūnai miško sektoriuje susidariusią padėtį. Apie tai teko kalbėtis ir su kitais Sūduvos krašto miškininkais bei verslininkais, kuriems miškas ir mediena – kasdienė duona.
Nevalia aklai užsimoti prieš miškus
Urėdas K.Vaičiūnas įsitikinęs, kad dėl grėsmingų klimato pokyčių ir dėl vis aštriau juntamo energijos išteklių stygiaus, miško svarba nuolat didėja, todėl negalima į mišką žvelgti tik kaip į medienos šaltinį. Nevalia užsimoti prieš mišką vadovaujantis vien verslininkų reikmėmis.
Pasak K.Vaičiūno, pastaraisiais metais šalies valstybiniuose miškuose kasmet kertama apie 5 mln. kietmetrių medienos (iš jų apie 1,3 mln. – tarpiniais ir sanitariniais kirtimais), o privačiuose miškuose – 2-3 milijonai. Jis mano, kad jau pasiekta kirtimo riba: per daug išretinti miškai stichinės nelaimės atveju gali patirti nepataisomą žalą. Jį taip pat stebina kai kurių žinovų aiškinimai, kad kasmet viename hektare priauga apie septynis kietmetrius medienos, o vos prieš du dešimtmečius prieaugis tebuvo vos 4 kubiniai metrai. „Kaip čia atsitiko? Gal padeda klimato atšilimas, o gal anksčiau miško apskaita buvo netiksli arba labai našūs pastaraisiais dešimtmečiais tapo jaunuolynai, kurių smarkiai pagausėjo bendrame šalies miškų žemėlapyje?” – šmaikštauja miškininkas.
K.Vaičiūno nepasitenkinimą kelia tai, kad dalis verslininkų nesugeba arba nenori paimti visos medienos, gautos ugdomaisiais kirtimais, ir miškas po tokių kirtimų atrodo tarsi apdergtas. „Jie nori tik tiesių ir be šakų stiebų savo mašinoms. Deja, tokios medienos norimo kiekio lietuviškas miškas neužaugina. Nereikėtų būti tokiems gobšiems ir skiriamus išteklius pasiimti tik geriausia mediena. Net popiermedžiui mūsų verslininkai kelia tam tikrus reikalavimus, o antai skandinavai perdirba viską, ką užaugina miškas, ir tokių pretenzijų nereiškia miškininkams”, – kalbėjo urėdas.
Priekaištauja vieni kitiems
Pramonininkai negaili priekaištų miškininkams, esą jie prastai tvarkosi miškuose, nenašiai dirba, neprofesionaliai ruošia medieną ir t. t. Atremdamas tokius priekaištus Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos urėdo pavaduotojas medienos ruošai ir prekybai Jonas Dabrila tikina, kad mediena matuojama tiksliai, o valstybiniame sektoriuje medienos kirtimo ir apskaitos reikalai griežtai kontroliuojami. „Esmė galbūt ta, kad pramonininkams terūpi išpešti kuo daugiau aukštos kokybės medienos, o menkavertę palikti miške pūti”, – svarstė J.Dabrila.
Stambiųjų pramonininkų norą pirkti iš urėdijų stačią mišką ir patiems kirsti miškininkai laiko nesusipratimu. „Tai būtų katastrofa. Jie iškirstų geriausią medieną, sudarkytų miško kelius, kuriuos nežinia kas remontuotų. Beje, kirsti pušyną ar eglyną yra viena, o visai kas kita kirsti juodalksnyną ar drebulyną, kur durpžemio storis siekia kelis metrus. Kas prisiims atsakomybę už padarytą žalą gamtai?” – svarstė Marijampolės miškų urėdas Kęstutis Bielskus. Beje, panašiai mano ir smulkias įmones vienijančios Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius, UAB „Juodeliai” valdybos pirmininkas Juozupas Zimnickas: „Būtų didžiulė klaida leisti pramonininkams savo nuožiūra šeimininkauti miške – padarytą žalą tektų ilgai taisyti.”
Medienos rinkos keistenybės
Ir Šakių, ir Marijampolės urėdai mano, kad stambieji verslininkai sąmoningai nevykdo ilgalaikių sutarčių. „Todėl šiais metais pagal sutartis urėdija pardavė tik apie 20 nuošimčių pagamintos medienos. Be to, iš Lietuvos išvežama maždaug tiek pat nuošimčių apvaliosios medienos, daugiausia popiermedžių, nes mūsų šalyje nėra celiuliozės ir popieriaus pramonės”, – patikino Marijampolės urėdas.
Miškininkams abejonių kelia medienos supirkimo tarpininkų veikla. „Antai Kazlų Rūdos UAB „Girių bizonas” vadybininkai visiškai nenori turėti reikalų su smulkesniais medienos gamintojais ir jų siūlomą medieną pataria parduoti Alytuje įsikūrusiai N.Kubiliaus įmonei. O ši įmonė iš žmonių supirktą medieną pelningai perparduoda tam pačiam „Girių bizonui”, – stebisi Šakių urėdas. (Šių eilučių autorius, apsimetęs privataus miško savininku, pasiūlė „Girių bizono” vadybininkui 150 kietmetrių malkinės medienos, tačiau išgirdo patarimą kreiptis būtent į N.Kubiliaus įmonę, nes su „mažiukais” jie esą nedirba.) Ir Marijampolės urėdui keista, kad kai kurios medienos supirkimo įmonės už medieną siūlo didesnes kainas nei UAB „Girių bizonas”, nors miškininkams žinoma, kad tos pačios „įmonės” supirktą medieną parduoda tam pačiam „Girių bizonui” ir, be abejo, kažkiek uždirba. Neaišku, kodėl „Girių bizonas” nemoka tokios kainos medienos gamintojui, bet moka jos perpardavinėtojui.
Krizės padariniai palies visus
Kalbinti medienos gamintojai ir jos naudotojai minėjo įvairias neseniai medienos rinką užgriuvusių sukrėtimų ir pastaruoju metu susiklosčiusios miškininkams sunkios situacijos priežastis. Tai ir ištekliams neadekvatus pramonės pajėgumas, ir faktiškas Rusijos medienos eksporto uždarymas muitais, ir per pasaulio ekonomiką nusidriekusi krizė, juntama ir Lietuvoje. J.Dabrila mano, kad padėtis negerės mažiausiai metus, tad ir miškininkams teks susiveržti diržus: šalyje mažėja statybų mastas, gyventojai šiam tikslui mažiau skolinasi bankuose, vadinasi, mažiau reikės ir medienos.
„Verslininkai, numušę medienos gamintojui mokamą kainą, šiuo momentu laimi, nes galutinis pirkėjas moka už gaminius iš medžio vis brangiau, kasmet brangsta net malkos. Tarkim, Marijampolės savivaldybėje erdmetris paklausių lapuočių medžių malkų, supjautų gabalais, jau kainuoja 110-120 litų, o perpardavinėtojai, sunkvežimiais gabenantys gyventojams kurą, miško savininkams už kietmetrį temoka tik po 50-70 litų. Pažiūrėsime, kas vyks rinkoje artimiausiais metais, nes taip bankroto link stumiamos urėdijos ir privatūs miško augintojai”, – svarstė K.Vaičiūnas. Padėties blogėjimą netruks pajusti ir patys verslininkai. J.Zimnickas pripažino, kad didėjanti medienos rinkos suirutė sukels žaliavos stygių, nes miškininkai tokiomis kainomis, kokios yra dabar, medienos tikrai nepardavinės ir medžių nekirs, tad, ko gero, jam pačiam teksią stabdyti savo įmonės veiklą.
Sunkiausia – smulkioms įmonėms
Kad krizinė situacija į ožio ragą suries ne vieną verslo įmonę, mano ir medienos supirkimu bei pervežimu besiverčiančios UAB „Evetrija” direktorius Jonas Mykolaitis. Verslininkas pastebėjo, kad, smarkiai sumažėjus medienos paklausai, jis negali vykdyti su urėdijomis sudarytų sutarčių, nes nupirktą medieną sunku pelningai parduoti. Išaugo degalų kainos ir kitos išlaidos, o vežimo įkainių kelti jau nėra galimybių.
„Jeigu tokia situacija užsitęs, teks skelbti bankrotą, nes neišgalėsime padengti paskolų už išperkamąja nuoma įsigytus medvežius, mokėti darbuotojams atlyginimų bei mokesčių valstybei. Man neparanku, kai su urėdijomis už medieną būtina atsiskaityti per 15 dienų, o, tarkim, Kazlų Rūdos UAB „Girių bizonas” su mano įmone atsiskaito tik per 45-60 dienų. Vadinasi, įšaldomos įmonės lėšos, o norint sėkmingai dirbti reikia sukaupti papildomų apyvartinių lėšų. Beje, jei esi kuriai nors urėdijai nežinomas pirkėjas, mokėti už įsigytą medieną tenka iš anksto. Banke pratęsus atsiskaitymo terminą daugiau kaip 15 dienų, iškart įšaldoma dalis mūsų lėšų. Jau nekalbant apie tai, kad nelengva mums, mažesniems, konkuruoti su medienos verslo banginiais, nes juntamas didžiulis spaudimas. Matome ir jaučiame, kad verslo ateitis liūdnoka”, – apie nelengvą smulkiojo verslininko dalią pasakojo J.Mykolaitis.