Karo teisės standartai labai savotiški – jie galioja tik visiškai sunaikintoms valstybėms (Vokietijai, Japonijai) arba toms, kurios mažos ir silpnos (Serbija, Kroatija, Lietuva).
Praėjusią savaitę pasaulį apskriejo labai netikėta naujiena – Serbijoje sulaikytas bene garsiausias karo nusikaltimais kaltinamas asmuo Radovanas Karadžičius. Tiek jo 12 metų trukęs slapstymasis, tiek sulaikymo aplinkybės verti pelningo Holivudo trilerio.
Už ką?
1991-1995 metais buvusios Jugoslavijos Federacijos teritorijoje vyko žiaurus karas, nes kelios respublikos nusprendė atsiskirti, o Federacijoje vyraujanti Serbija tai kažkodėl įvertino pernelyg asmeniškai ir pasiuntė savo iki dantų ginkluotą kariuomenę prieš separatistus. Pasakojama, kad iš Belgrado pajudėjusi Kroatijos kryptimi tankų kolona siekė 10 kilometrų. Kadangi kroatai netikėtai gana sėkmingai pasipriešino, visos pajėgos buvo nukreiptos į gretimą Bosniją ir Hercegoviną, kur serbai gana greitai užgrobė apie 70 proc. teritorijos ir joje atsidūrę musulmonai bei kroatai buvo šaudomi, marinami badu koncentracijos stovyklose arba, geriausiu atveju, deportuojami. Dar ne visos masinės kapvietės surastos, bet manoma, kad serbai Bosnijoje nužudė apie 200 tūkst. beginklių kitataučių.
Štai tokios siaubo valstybės vadovas ir buvo Radovanas Karadžičius. Be abejo, didžioji dalis žudynių vyko be jo tiesioginio įsakymo, o vietinių „budulių”, netikėtai gavusių šautuvus ir veiksmų laisvę, iniciatyva, todėl labai gali būti, kad numatomame teismo procese R.Karadžičius bandys apsimesti kvaileliu, kuris nieko nežinojo ir nekontroliavo. Bet kuriuo atveju už savo valdymo metus atsakomybės jis buvo linkęs išvengti ir dėl visa ko pasislėpė.
Mįslingos radybos
Serbija gana greitai sutiko perduoti R.Karadžičių Hagos karo nusikaltimų teismui, bet pareiškė, kad nežino, kur jis yra. Visi apsimetė, kad tiki: maža kas, gal tikrai į Rusiją išvažiavo, o ten, žinoma, nerasi. Bet štai po 12 metų paaiškėjo, kad vis dėlto Serbija pati slėpė šį žmogų. Ir slėpė ne kur nors Sandžako užkampyje, o sostinės Belgrado priemiestyje. Aišku, oficiali versija bus, kad žmogus, kurį pažįsta visas pasaulis, savo iniciatyva pasislėpė nedidelės tankiai gyvenamos valstybės sostinėje, ir jokie valdžios organai jo 12 metų nerado.
Greičiausiai būtų „neradę” ir toliau, bet pasipainiojo britų žvalgyba, tad apsimesti kvailiais nebebuvo galimybės. Bėglį teko „rasti”, ir dabar, be jokios abejonės, serbų saugumo tarnyboje ieškoma kaltų dėl to, kad britų žvalgyba sužinojo, ko nereikia.
O gal priežastys kur kas merkantiliškesnės? Galbūt Serbija mainais už ieškomą įtariamąjį gavo kokių nors paskolų, dotacijų ar panašiai, o britų žvalgyba įpainiota tik tam, kad nacionalistiškai nusiteikę serbų „runkeliai” neburnotų ant valdžios už išdavystę – jiems gi galvažudys R.Karadžičius – nacionalinis didvyris. Čia verta prisiminti ir save – kaip prieš 10 metų buvo piktinamasi, jog bandoma teisti žydų žudymu kaltinamą Aleksandrą Lileikį.
Karo ir teisės priešprieša
Po R.Karadžičiaus sulaikymo Lietuvos europarlamentaras Vytautas Landsbergis pareiškė, kad tai gera proga priminti Rusijai apie jos teritorijoje besislapstantį sovietinį karo nusikaltėlį Petrą Raslaną. Galima, aišku, ir priminti, nors akivaizdu, kad jei ir sulauksim kokios reakcijos, tai bus isterija su epilepsijos elementais. Teisinius argumentus atstos nerišlūs jaustukai ir prielinksniai.
Ir nieko čia labai keista, nes karas, kuris visada yra iracionali beprotybė, nelabai suderinamas su teise, kuri bent jau pretenduoja į racionalumą. Senovės žmonės buvo protingi ir tokių fikcijų, kaip karo teisė, nekūrė. Vienintelė aiški nuostata buvo keltų vado išsakyta romėnams Vae victis – vargas nugalėtiesiems. Taigi romėnai savo nugalėtų kariuomenių vadus tiesiog žudė, Napoleonas buvo ištremtas į tolimą salą, bet štai XX amžiaus viduryje sugalvota įprastą ir per tūkstančius metų nusistovėjusį susidorojimą su nugalėtais priešais apipinti keistais juridiniais ritualais. Taip gimė Niurnbergo procesas.
Nepaneigsi, kad visi vokiečiai ir japonai, taip pat jiems talkinę asmenys, kuriuos teisė po Antrojo pasaulinio karo, gavo, ko nusipelnę, o kai kurie net per mažai. Jei tai būtų buvęs tradicinis susidorojimas Vae victis stiliumi, klausimų nekiltų, bet nugalėtojai užsimojo vykdyti teisingumą, todėl dabar visai pagrįstai galima klausti, kodėl drauge su kraugeriais naciais nebuvo teisiami anglų ir amerikiečių generolai, įsakę bombarduoti gyvenamuosius vokiečių ir japonų miestų kvartalus? Kodėl nebuvo teisiama sovietinė karinė vadovybė, suorganizavusi totalų Rytprūsių išvalymą? Ar buvo kaltų dėl to, kad iš 90 tūkst. vokiečių, patekusių į nelaisvę prie Stalingrado, gyvi liko tik 6 tūkstančiai? Juk jei teisingumas, o ne susidorojimas, tai visiems?
Taigi karo teisės standartai labai savotiški – jie galioja tik visiškai sunaikintoms valstybėms arba toms, kurios yra mažos ir silpnos. O JAV visiškai atvirai reikalauja iš kitų valstybių, kad jos kareiviai nebūtų išduodami Tarptautiniam baudžiamajam teismui dėl karo nusikaltimų. Būtų keista, jei Rusija elgtųsi kitaip.