Atsitiesusio vers­li­nin­ko tiks­las – nu­gy­ven­ti die­ną blai­viai

Nuoga išpažintis: mu­šęs žmo­ną, vai­kus, tūžęs ant pasaulio, šim­tus tūks­tan­čių li­tų al­ko­ho­liui ir nar­ko­ti­kams iš­lei­dęs vy­ras no­ri at­ly­gin­ti skriau­das

Jis ne­ken­tė pa­sau­lio. Nar­ko­ma­nas. Al­ko­ho­li­kas. Dar – tri­jų vai­kų tė­vas. Ži­no­mas Kau­no vers­li­nin­kas, vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je pra­dė­jęs mo­to­cik­lų vers­lą. Ka­vi­nės sa­vi­nin­kas.

Bir­že­lio 7-ąją Ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų drau­gi­ja Lie­tu­vo­je švęs sa­vo dvi­de­šimt­me­tį. Jis bus vie­nas iš ke­tu­rių, ku­rie di­de­lei au­di­to­ri­jai pa­sa­kos sa­vo is­to­ri­ją.

Dau­giau nei 1200 die­nų, tai yra be­veik ket­ve­rius me­tus, šis vy­ras ne­var­to­ja jo­kių kvai­ša­lų. Sa­vo na­mo vir­tu­vė­je su vaiz­du į Ža­lia­kal­nio slė­nį man už­kai­tęs ka­vos pri­si­pa­ži­no: „Lan­kau ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų su­si­rin­ki­mus, nes vis dar esu al­ko­ho­li­kas, nar­ko­ma­nas. Ir tai sau sa­kau kiek­vie­ną die­ną.”

Jis pa­pra­šė ne­ra­šy­ti jo var­do ir pa­var­dės. Bet iš­pa­žin­tis, pa­ža­dė­jo, bus ne­su­me­luo­ta ir ne­pag­ra­žin­ta.

Vo­gė elekt­rą ir ben­zi­ną

Ger­da­vau už sa­vo pi­ni­gus su sa­vo cheb­ra. Ne­sės­da­vau prie sta­lo, jei ten ga­lė­da­vau iš­ger­ti tik 50-100 gra­mų. Iš anks­to pri­si­pirk­da­vau gė­ri­mų ir ba­lia­vo­da­vau 3-4 die­nas. Iš­leis­da­vau po ke­lis tūks­tan­čius li­tų. Ati­dė­da­vau vi­sus, net su­pla­nuo­tus dar­bus. Al­ko­ho­lis man bu­vo pa­lai­ma. Kai ger­da­vau, vi­si žmo­nės at­ro­dy­da­vo ge­ri ir švy­tin­tys. Bet po iš­ger­tu­vių, kan­ki­na­mas koš­ma­rų, už­si­trauk­da­vau užuo­lai­das ir įsi­jung­da­vau te­le­vi­zo­riaus „Dis­co­ve­ry” ka­na­lą.

Sva­jo­jau tu­rė­ti na­mą, ge­rą au­to­mo­bi­lį, pui­kią šei­mą, gra­žią žmo­ną. Vie­nas pir­mų­jų Kau­ne nu­si­pir­kau se­ną BMW, tuo­met su­mo­kė­jau 1000 mar­kių. Vie­nas pir­mų­jų pra­dė­jau mo­to­cik­lų vers­lą. Prieš de­šimt me­tų va­ži­nė­jau nau­ju mo­to­cik­lu, tu­rė­jau nau­jau­sią „Har­ley Da­vid­son” ir kro­si­nį mo­to­cik­lą. Pa­vy­dė­jo žmo­nės, žiū­rė­jo mer­gos. Sa­ve pa­glos­ty­da­vau ke­lio­ne, nau­jais džin­sais. Ta­čiau vi­du­je – tuš­tu­ma. Ir tik al­ko­ho­lis man su­teik­da­vo mei­lės.

Al­ko­ho­liui iš­lei­dau de­šim­tis, gal šim­tus tūks­tan­čių li­tų. O gal taip rei­kė­jo? Tu­rė­jau 4,4 lit­ro va­rik­lio ga­lin­gu­mo BMW. Įva­žia­vau į duo­bę ir pri­rei­kė keis­ti pa­dan­gas. Vie­na – 1000 li­tų, tad rei­kė­jo keis­ti abi. Lie­tu­vo­je te­bu­vo ke­tu­rios to­kios pa­dan­gos, to­dėl rei­kė­jo nu­pirk­ti vi­sas. Po to vėl jas kei­čiau. 20 me­tų ne­ge­rian­tis ma­no glo­bė­jas nu­ra­mi­no: gal to­kia ta­vo kar­ma, nes tu­ri per daug pi­ni­gų? Gal su­tau­pei ne­są­ži­nin­gu bū­du? Ir top­te­lė­jo min­tis – kaž­ka­da aš vo­giau elekt­rą, pirk­da­vau vog­tą ben­zi­ną, nuo­di­jau žmo­nes – ga­mi­nau spi­ri­tą. Dėl­ to jau­čiuo­si la­bai blo­gai. Ti­kiu, gy­ve­ni­me yra pu­siaus­vy­ra.

Pa­sau­lis – kvai­las ir ny­kus

Esu al­ko­ho­li­kas. Taip ir sa­ky­da­vau. Jei pa­tar­da­vo ne­ger­ti, at­rėž­da­vau – eik šikt. Ge­riu už sa­vo pi­ni­gus, jei ne­no­ri, ne­gerk. Pa­ma­čiu­si ma­ne ka­vi­nė­je su 0,33 lit­ro tal­pos bo­ka­lu alaus žmo­na jau ži­no­jo: na­mie ne­nak­vo­siu, va­žiuo­siu su cheb­ra ir ger­siu ke­lias die­nas, sa­vai­tę. Ne­pa­ju­tau, kai ne aš, o al­ko­ho­lis ėmė ma­ne val­dy­ti. Al­ko­ho­liz­mas – tai ir lai­kas tarp gė­ri­mų. Ne­ju­tau džiaugs­mo, ta­pau pik­tas. Ati­dė­jau dar­bus, griu­vo na­mai, šau­kiau ant vai­kų, žmo­nos. Ta­pau la­bai dirg­lus, ėmė ner­vin­ti žmo­nės: lie­tu­viai – de­bi­lai, ko­dėl jie taip gy­ve­na, kal­ti vi­si, iš­sky­rus ma­ne, ko­dėl Lie­tu­vo­je blo­gos va­sa­ros?

Su žmo­na kil­da­vo skan­da­las net dėl to, kad jai bū­da­vo gra­ži žie­ma! Man eg­zis­ta­vo dvie­jų ka­te­go­ri­jų žmo­nės: gal­vo­jan­tys kaip aš ar­ba de­bi­lai.

Dirb­da­vau daug, ti­kė­jau­si, dar už­si­dirb­siu ir bus ra­mu. Ne, taip ne­buvo! Siu­tin­da­vo, jei žmo­gus pa­sta­ty­da­vo ma­ši­ną po ženk­lu ar aikš­te­lė­je užim­da­vo dvi vie­tas: ne­jau jis nie­ko ne­su­vo­kia?! Pa­lauk­da­vau ir pri­kul­da­vau.

Pra­gė­rė Kū­čias

Kai al­ko­ho­lis ne­be­su­teik­da­vo džiaugs­mo, ėmiau var­to­ti ir nar­ko­ti­kus. Kiek­vie­no už­gė­ri­mo me­tu – ko­kai­ną. Ko­kai­ną uos­ty­da­vo­me nuo uni­ta­zų dang­čių. Siaus­da­vo­me. Lan­kiau­si dau­ge­ly­je taš­kų. Per die­ną dar su­rū­ky­da­vau bent du pa­ke­lius stip­rių ci­ga­re­čių „Prin­ce”. Kar­tais bū­da­vo pro­to pra­skaid­rė­ji­mų: ko­dėl tu­riu kaž­kur va­žiuo­ti ir ger­ti? Ne, sa­ky­da­vau žmo­nai, jo­kios cheb­ros, ne­ger­siu. Po ke­lių va­lan­dų tap­da­vau dirg­lus, pik­tas, prie­ka­bus: vai­kai, ar pa­ruo­šė­te pa­mo­kas, ko­dėl ne­nu­sia­vė­te ba­tų, ko­dėl ne vie­to­je daik­tai? Ka­bi­nė­jau­si prie smulk­me­nų. Pa­jus­da­vau, kad ne­ga­liu sa­vęs val­dy­ti, nes kir­ba tik vie­na min­tis: va­žiuok, va­žiuok, va­žiuok.

Kar­tą grie­biau­si gel­bė­ji­mo ra­to – įli­pau į karš­tą vo­nią, nes tą die­ną už lan­go bu­vo mi­nus 20. Ar svei­ko pro­to žmo­gus iš­va­žiuo­tų? Iš­va­žia­vau…

Pui­kiai pa­me­nu vie­ną pa­sku­ti­nių­jų sa­vo už­gė­ri­mų. Gė­riau sa­vai­tę. Su­gė­ro­vų ma­žė­jo, nes ar­tė­jo Kū­čios. Gė­riau, kol li­kau vie­nas kaip pirš­tas. Na­mo grį­žau ar­ti­mie­siems nu­pir­kęs pra­ban­gaus pran­cū­ziš­ko šam­pa­no. Net­ru­kus jį pa­ts ir iš­gė­riau. Pa­mie­go­jau, gė­riau, pa­mie­go­jau – gė­riau.

Ar­tė­jo šv.Ka­lė­dos. Nea­be­jo­jau, kad man at­leis pa­sau­lis, šei­ma. Pir­mą­ją Ka­lė­dų die­ną na­mo grį­žau pil­nu do­va­nų „Mer­ce­des” mik­roau­to­bu­su. Kaž­ką pra­ban­gaus nu­pir­kau žmo­nai, vy­res­nei duk­rai. Vie­na iš dau­ge­lio do­va­nų še­še­rių ir de­vy­ne­rių me­tų sū­nums – kar­tin­gas! Išk­ro­viau do­va­nas, už­ve­džiau kar­tin­gą, paė­miau šal­mą. Vai­kai, šūk­te­lė­jau, va­žiuo­ki­te! O jie sė­dė­jo su­si­spau­dę kam­pu­ty­je ir ver­kė.

Su­pra­to ne­sąs iš­skir­ti­nis

Lan­kiau­si pas gy­dy­to­ją, tre­jus me­tus var­to­jau vais­tus nuo dep­re­si­jos. Ta­čiau vie­ną die­ną gy­dy­to­jo ne­ra­dau – jis išė­jo iš dar­bo. Aukš­tes­nė jė­ga ma­ne nu­ve­dė pas Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­ro spe­cia­lis­tę. Kal­bė­jau, ver­kiau, kal­bė­jau, ver­kiau. Vais­tų nuo dep­re­si­jos ji neiš­ra­šė. Pa­ta­rė ap­si­lan­ky­ti ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų su­si­rin­ki­me. Bu­vo keis­ta, ma­niau: ge­ria tūks­tan­čiai, mi­li­jo­nai daug blo­ges­nių už ma­ne.

Su­si­ti­kau su ano­ni­mi­niais al­ko­ho­li­kais ir ne­pa­ti­kė­jau sa­vo au­si­mis: vi­sų pro­ble­mos vie­no­dos. Kaž­koks žą­si­nas už­ki­šo ma­ši­ną, o jis su­si­ner­vi­nęs iš­šo­ko ir nu­lau­žė jam veid­ro­dė­lį. Ki­tas tro­lei­bu­se ne­žy­mė­da­vo bi­lie­tė­lio, dar ki­tą nuo­lat ner­vin­da­vo žmo­na ar ne vie­to­je pa­lik­ti vai­kų ba­tai. Jie muš­da­vo žmo­nas, vai­kus, ban­dy­da­vo at­si­pirk­ti do­va­no­mis. Vis­kas kaip man! Keis­ta, kai jie sa­ky­da­vo: esu al­ko­ho­li­kas Ra­mū­nas, blai­vus de­šimt me­tų, al­ko­ho­li­kas Ro­lan­das, blai­vus 12 me­tų.

Pust­re­čių me­tų kiek­vie­ną va­ka­rą vaikš­čio­jau į ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų su­si­rin­ki­mą. Rei­kė­jo iš­si­kal­bė­ti. Rei­kė­jo pri­si­pa­žin­ti, kad aš – al­ko­ho­li­kas. Al­ko­ho­li­kas ne­bū­ti­nai tas, ku­ris ap­si­my­žęs mie­ga prie kon­tei­ne­rio! To ne­ga­li­ma pa­mirš­ti! Nes už­si­mir­šęs vi­suo­met pri­si­min­siu su al­ko­ho­liu su­si­ju­sias tik ge­ras aki­mir­kas: kaip ska­nu prie keps­nio iš­ger­ti vy­no, švie­čiant sau­lei žiū­rė­ti pro lan­gą į dar­bą sku­ban­čius žmo­nes, lauk­ti drau­gų, kai šal­dy­tu­ve vės­ta deg­ti­nė, ant sta­lo – agur­kė­liai, mė­sa.

Ap­girst­a nuo emo­ci­jų

Aš tu­riu vers­lą, na­mą, ma­ši­ną, vai­kus, žmo­ną. Bet esu aler­giš­kas al­ko­ho­liui. Kaip ma­no kai­my­nas, ku­ris ne­ga­li val­gy­ti mor­kų, nes aki­mirks­niu iš­tins­ta lū­pos, vei­das. No­rė­čiau iš­ger­ti po tre­ni­ruo­tės bo­ka­lą alaus ar prie keps­nio – tau­rę vy­no, bet ne­ga­liu. Iš kur ži­nau? Aš klau­siau­si. Ir iš­gir­dau ne vie­ną al­ko­ho­li­kų psa­ko­ji­mą: ne­gė­riau ke­lis me­tus ir bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad po tre­ni­ruo­tės ga­liu iš­ger­ti bo­ka­lą alaus, o prie keps­nio – tau­rę vy­no. Vis­kas baig­da­vo­si juo­du už­gė­ri­mu.

Ga­liu da­ly­vau­ti ba­liuo­se ir ne­ger­ti. Bet ne­no­riu ten bū­ti. Ap­girs­tu su vi­sais. Pa­me­nu, kai su­ren­giau ban­ke­tą mo­to­cik­li­nin­kams. Ne­gė­riau nė la­šo, bet po to sa­vai­tę rei­kė­jo at­si­gai­ve­lio­ti nuo emo­ci­jų. Ma­no kū­nas bu­vo su jais. Mar­ma­ry­je, Tur­ki­jo­je, ap­si­lan­kęs ant­rą kar­tą pa­si­ju­tau la­bai blo­gai. Tuo me­tu jau ne­gė­riau, bet pa­si­ju­tau dirg­les­nis, pik­tes­nis. Pas­kam­bi­nau glo­bė­jui, o jis pa­klau­sė, ar aš ten ka­da nors lan­kiau­si? Pri­si­mi­niau, kad to­je pa­čio­je vie­to­je jau esu bu­vęs ir tuo­met be sai­ko gė­riau. Ma­ne ėmė val­dy­ti tų emo­ci­jų pri­si­mi­ni­mai.

Al­ko­ho­lio sie­la – spi­ri­tas. Jį iš­trau­kus, tą vie­tą rei­kia kaž­kuo už­pil­dy­ti. Bi­jau gra­žių žo­džių apie dva­si­nį to­bu­lė­ji­mą, to­dėl pa­sa­ky­siu pa­pras­tai: ana­li­zuo­ju sa­ve ir mo­kau­si gy­ven­ti.

Ži­nau, kad kai ku­rie man įky­riai siū­lan­tys iš­ger­ti drau­gai po me­tų ar tre­jų ateis į ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų bū­re­lį. Da­bar su aša­ro­mis aky­se pri­si­me­nu, kaip mu­šiau vai­kus, gra­si­nau juos lai­ky­ti rū­sy­je. No­riu juos užau­gin­ti do­rais žmo­nė­mis.

Tik esa­ma­sis lai­kas

Žmo­nos at­si­pra­šiau. Bet tai tik žo­dis, nes vis dar jau­čiu kar­tė­lį. Ją muš­da­vau, prie ap­lin­ki­nių iš­va­din­da­vau bai­siais žo­džiais, svai­džiau daik­tus.

Skriau­das rei­kia at­ly­gin­ti. Aš ne­pri­va­lau to da­ry­ti, bet po to pa­leng­vė­ja. Tai – ne tik iš­plau­tas kam­ba­rys. Aš pa­de­du gy­ven­ti, nes per sep­ty­nio­li­ka me­tų ją už­gu­jau. Ma­ne žmo­na be­pro­tiš­kai my­li. Ta­čiau, kai bū­da­vau gir­tas, ji ne­ga­lė­da­vo pra­tar­ti nė žo­džio. Anks­čiau nuo dvi­ra­tu­ko nu­kri­tu­sį vai­ką iš­bar­da­vau ir pa­pur­ty­da­vau. Kvai­ly, sa­ky­da­vau, ko­dėl ne­mo­ki va­žiuo­ti? Da­bar pa­glos­tau ir pa­bu­čiuo­ju.

Gy­ve­nu šia die­na. Šią aki­mir­ką kal­ba­mės, štai, iš mo­kyk­los grį­žo duk­ra. Šian­dien ga­liu bū­ti blai­vus ir sa­ve kont­ro­liuo­ti. Va­kar die­na praė­jo, o ry­to­jaus dar nė­ra, ry­to­jus – tik žo­dis.

La­bai my­liu gy­ve­ni­mą, jis – nuo­sta­bus! Ir ne tik tuo­met, kai švie­čia sau­lė. Jau ži­nau, kad la­bai gra­žu bū­na ir žie­mą.