Gal ir nebūčiau kišęsis į šeimos koncepcijos svarstymą Seime, jeigu ne šios savaitės LTV forumo laida, per kurią santuokinės šeimos priešininkai pykčio iškreiptais veidais, nepakančiais gestais ir sveiku protu nepagrįstais argumentais nebūtų mėginę sumenkinti vieną iš nedaugelio pastaruoju metu protingų Seimo užmojų.
Kas atsitiko? Kas čia ne taip?
Kas yra santuokinė šeima? Ar daug reikia aiškinti? Tai dviejų žmonių – vyro ir moters – sąjunga auginti savo vaikus. Ar gali būti aiškiau? – sąjunga vaikams, dėl vaikų. Tikslas – vaikai, ne kas kita. Dar svarbiau, kad ši sąjunga ne tik juridinė, bet ir moralinė – įsipareigojama gerbti ir mylėti vienas kitą.
Kas kelia tokį kritikų nepasitenkinimą?
Atrodo, didžiausią nepasitenkinimą ir kelia būtent moralinės dviejų žmonių atsakomybės reikalavimas! Nes svarbiausi jų kontrargumentai yra tokie: ką, jeigu meilė praeina, tai ir išsiskirti negalima?! O jeigu mylimasis apgavo ir paliko – man eiti skandintis kaip Veronikai? Ką, grįžtam į viduramžius? O ką skyrybos reiškia vaikams, dėl kurių vyras ir moteris tapo tėvais, „kritikai” užmiršta, nors didžiuma pasaulio neleidžia sau nė suabejoti, kad sveika vaiko sąmonė ir normalus dvasinis pasaulis gali subręsti tik kuriant abipuse meile ir globa apgaubtą šeimos dvasinį klimatą.
Nepasitenkinimą kelia ir juridiniai šeimos pagrindai: jie reikalauja kurti bendrą šeimos turtą kaip šeimos materialinį pagrindą ir kelia sunkumų sutuoktinių turtinių santykių laisvei, kuri dabar, atėjus masinių skyrybų erai, tampa viena didžiausių problemų. Ir vėl: mąstymo apie vaikus čia nė kvapo.
Apie ką kalba santuokinės šeimos kritikai? Ogi kad esama puikių ir nesantuokinių šeimų. Ir dar gražesnių, tiesiog nuostabių nepilnų šeimų. Tai, kad santuokinės šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, koncepcija užkerta kelią vienalytėms santuokoms, pernelyg nespekuliuojama, bet ir tai kartais išprūsta. Tačiau populiariausi teiginiai du: kad santuokinės šeimos akivaizdoje „kitos šeimos” tampa „mažiau vertingomis”, antrarūšėmis ir kad valstybinė šeimos koncepcija – valstybės požiūrio į šeimą juridizavimo koncepcija – prieštarauja žmogaus teisėms, nustatančioms laisvą asmens apsisprendimą.
Šiuo atveju koncepcijos kritikai išplaukia į tokius vandenis, kur matomos jau nebe šeimos problemos, o šeimos problemų supratimo keblumai, kitaip tariant – kritikų mąstymo problemos. Ir gana rimtos.
Santuokinės šeimos koncepcija nenaikina asmens apsisprendimo laisvės: jeigu vyras ir moteris susitaria ir ryžtasi gyventi nesusituokę, jie savo valia nusprendžia gyventi pagal tvarką, kurią valstybė nustato nesusituokusioms poroms, – ir tiek. Kur čia diskriminacija? O jeigu nesusituokusiai porai pagaliau pasirodys geriau susituokti – kas jiems trukdo tai padaryti? Tokia gradacija – ne diskriminacija, o šiuolaikinių šeimos procesų racionalizacija, kuri tik viena teikia galimybę diferencijuotai pasirūpinti įvairių tipų šeimomis. Šeimos koncepcija tokį kelią ir numato.
Teiginys, kad šeimos koncepcija prioritetizuoja santuokinę šeimą, yra teisingas. Tačiau juk santuokinė šeima ir yra klasikinė šeima, „principinė šeima”, susiformavusi per istoriją, atlaikiusi daugybę išbadymų ir pagaliau netgi Vakarų pasaulyje atsigaunanti, nes nieko geresnio vaikų labui nesugalvota ir nebus sugalvota. Visa kita yra tik iš dalies šeima, atskiri atvejai, šeimos porūšiai, kurie nedraudžiami, bet nebūtinai prilyginami pirmaeiliškai ir tapačiai santuokinei šeimai. Nekalbant apie tai, kad tokia tvarka atitinka vaikų auginimo ir ugdymo istorinę patirtį ir faktinę padėtį, tai kartu ir paskata bei akstinas šeimoms siekti visavertės santuokinės šeimos būklės ir statuso.
Klampiausia ir prieštaringiausia santuokinės šeimos oponentų mąstymo vieta – žmogaus teisių priešinimas bendruomenės ar visuomenės teisėms, per „žmogaus teisių” prioritetizavimą neigiant visuomenės teises netgi tiek, jog teigiama, kad valstybė išvis neturi teisės reglamentuoti asmenų gyvenimo: tokia koncepcija esanti asmens įžeidimas, jo prigimtinių teisių neigimas, tyčiojimasis iš „kitokių”, ypač nesantuokinių vaikų. Jeigu Seimo nariai nesupranta, kad individo ir visuomenės santykiai visada yra konfliktiški, o valstybė kuriama juos sutvarkyti taip, kad tas konfliktiškumas būtų subalansuotas dėl bendrojo gėrio, ir individas ieškant šio balanso nėra principas, o tik jį tvirtinantis ar neigiantis faktas. O šiųdviejų priešpriešą sprendžia teismai, tai kyla natūralus klausimas: ar tokie atstovai gali veikti Seime – tautos atstovybėje, turinčioje spręsti ne Jonaičio ir Petraitytės bei jų Poviliuko, o visų Lietuvos vyrų ir moterų protingo vedybinio ar tiesiog šeimyninio gyvenimo sutvarkymo reikalus? Ar nepaklydo Seimo narys, ar į savo roges įsėdo koks lygių galimybių valdininkas, jeigu viešoje erdvėje agresyviai tvirtina, kad įstatymus turintis kurti tautos atstovas neturi teisės jų kurti, nes kiekvienas įstatymas būtinai kokiu nors būdu suvaržo asmens – ir ne vieno asmens! – laisvus sprendimus, laisvę!
Todėl – šalin juos?!
Ar ne dėl to sėdim įstatymų liūne, kad vietoj aiškiai apibrėžto mąstymo liūnas liula galvoje?
Giliai nugrimzdom laisvės pragarmėn – baigia atrofuotis, atrodo, jau abu pusrutuliai.