K. Starkevičius: sistema skaudžiausiai muša vartotojus

Seimo narys konservatorius Kazys Starkevičius įsitikinęs, kad Žemės ūkio ministerija gali ir privalo kurti palankią terpę nedidelėms pieno įmonėms pakankamai gerai verstis. Pasinaudojusios struktūrinių fondų parama, jos galėtų įsigyti reikiamą įrangą, sukti savo verslą.

„Esu matęs, beje, šalia Briuselio veikiančią pieno įmonę su krautuvėle. Nieko įmantraus, bet švaros pakanka, gal blizgesio ne tiek daug kaip didžiuliuose fabrikuose. Kodėl pas mus tokių negali veikti kur nors šalia Vilniaus ar Klaipėdos?

Neabejoju, kad užsienyje ir pati žemės ūkio ministrė ne vieną tokią įmonę matė. Čia pat pienas perdirbamas, čia pat – parduotuvė veikia. Žmonės suvažiuoja šviežių produktų nusipirkti. Dažnai – pigiau nei stambiame prekybos centre”, – sakė jis Eltai.

Pasak jo, šią savaitę rengiamame Tėvynės sąjungos frakcijos posėdyje Vyriausybei bus mėginama įrodyti, kad padėtis, kai Lietuvoje pienas superkamas pigiausiai pasaulyje, o pardavinėjamas – brangiausiai, nėra normali. Į posėdį, jo teigimu, pakviesti Premjeras Gediminas Kirkilas ir žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė.

Frakcija daugiausiai piliečių skundų sulaukia būtent dėl pieno ir jo produktų kainų.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto parengtos Pieno rinkos apžvalgos, kitais duomenimis, praėjusių metų vasarį ūkininkas už perdirbėjui parduotą toną pieno gavo 769 litus, Europos Sąjungos šalyse senbuvėse – po 968 Lt. Kaimyninėje Latvijoje už toną pieno mokėta 827 Lt, Lenkijoje – 837 Lt, kiek daugiau Estijoje – 854 Lt.

Šių metų vasarį kainos paaugo: Lietuvoje – 1114 Lt už toną pieno, Latvijoje – 1180 Lt, Estijoje – 1161 Lt, Lenkijoje – 1128 Lt, ES penkiolikos šalių vidurkis buvo 1308 Lt už toną pieno (Olandijoje – 1320 Lt, Vokietijoje – 1370 Lt, Suomijoje – 1291 Lt).

K. Starkevičius piktinasi, kad dabar pieno supirkimo kainos sumažėjusios, tačiau parduotuvėse nei pienas, nei jo produktai nepinga. Vilniuje kovą litras 3,5 proc. riebumo pieno kainavo 2,99 Lt, Stokholme – 2,45 Lt, Varšuvoje – 2,45 Lt. Sviestas (82,5 proc. riebumo 200 gr. pakelis) Vilniuje – 3,10 Lt, Rygoje – 2,75 Lt, Varšuvoje – 2,16 Lt.

Politikai pasiteisina, kad kainas reguliuoja rinka, tačiau K. Starkevičius nemano, kad prekybininkai sutartų kainas sumažinti.

„Juo labiau kai garantuoti: maistą vis tiek žmonės priversti pirkti, kad ir pabrangusį. Juk ne batai, kurių gali atsisakyti. Be to, stambieji prekybos tinklai pas mus neturi konkurentų, ir niekas negali jų priversti elgtis taip, kaip pirkėjams geriau. Ypač, kai tuos prekybos tinklus globoja pats šalies Premjeras”, – sakė parlamentaras.

Pasak jo, Konkurencijos tarybos dėl keitimosi informacija neseniai nubausti pieno perdirbėjai iš pradžių sutiko pelnytai gavę nuobaudas, nes jiems kur kas svarbiau buvo išvengti kaltinimų dėl kartelinių susitarimų. Kai tas pavojus praslinko pro šalį, tada pradėjo „reikalauti teisybės” ir bylinėtis. Esą, jei visuomenė nepatenkinta, tegu pati pamato, kad mes nekalti – teisme tai įrodysim.

K. Starkevičiaus teigimu, ministerija turi keisti normatyvus, nuimti nuo gamintojo galvos visą armiją tikrintojų – kiek inspekcijų, tarnybų prikurta – nė pats Briuselis tiek nebūtų sugalvojęs.

K. Starkevičius žada siekti, kad būtų peržiūrėtos higieninės normos ar kiti poįstatyminiais aktais „prikurti” ir ne visada logiškai paaiškinami normatyvai.

Pavyzdžiui, Kauno pieno baras kažkada, prieškariniais laikais, galėjo savo lankytojams prie čia pat iškeptos ir kvepiančios bandelės pieno šampano taurę pasiūlyti. Pasak jo, kai valdė sovietai, pieno bare gal ir mūsų mamos kada buvo užsukusios čia pieno likeriu pasivaišinti. Pieno baras pats gamindavo tuos gėrimus, ledus. Manot, dabar tai rasite? Tris litrus šampano savaitei norėdamas pagaminti baras, pasirodo, turėtų nusipirkti alkoholio gamybos licenciją, kuri kainuoja šimtus tūkstančių litų.

O kiek suvaržymų dėl prekybos varške ar pienu. Maitinimo įmonės negali pieno, varškės ar sūrio pirkti tiesiai iš ūkininko, tik – per prekybos įmonę, taip sakant, „nuasmenintą” produktą, sakė K. Starkevičius.

Jis piktinasi, kad dabar policijai liepiama vaikyti iš kiemų močiutes, pienu prekiaujančias. Nors niekas taip niekada ir neįrodė, jog būtent nuo šitaip nusipirkto pieno žmogus užsikrėtė kokia sunkiai gydoma liga.

„Aš vaikystėje su močiute pats pieną įsiręžęs bidonėliais nešdavau parduoti. Litras – trisdešimt kapeikų, milicija tada negaudė. Ir, atrodo, dėl to niekam blogiau nepasidarė. O mūsų šeimai buvo paspirtis.

Deja, dabar Lietuvoje visa tarnavimo galingiesiems (ir ne tik pieno pramonėje ar prekyboje) sistema sukurta. Palanki dirva tik didiesiems pieno perdirbėjams, didiesiems prekybininkams. Nepalanki ta sistema ne vien smulkiesiems. Visų pirma ji, matome, skaudžiausiai muša vartotojus”, – Eltai sakė K. Starkevičius.