Biodegalų spąstai

Žmonių daugėja, jų vartojimo ambicijos didėja, o derliui auginti naudojamos žemės plotai mažinami dėl biodegalų, tad aišku, kad drastiškai brangstantis maistas brangs ir toliau.

Štai ir atsitiko, kas turėjo atsitikti, ko gero, anksčiau – mes nualinome savo gimtąją planetą, ir ji dūsta nuo 6 mlrd. parazitų svorio. Pats kiekis dar būtų nieko tokio, bet vis daugėja itin kenksmingų parazitų, kurie planetos išteklius naikina kur kas sparčiau nei to reikalauja jų gyvybinės funkcijos.

Europietiškos vertybės.
Dėl tokios padėties iš esmės atsakingi baltieji šiauriečiai, gyvenantys Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, kurie sudaro apie 15 proc. pasaulyje gyvenančių žmonių. Ši žmonių rasė, ko gero, visada kėlė daugiausia problemų aplinkai. Dar Romos imperijos laikais jie parodė, ką sugeba, kai visiškai nusiaubė Viduržemio jūros baseiną. Iki romėnų užkariavimų, dabartinių Irako, Sirijos, Jordanijos ir Izraelio dykumos buvo vadinamos Derlinguoju pusmėnuliu, o Šiaurės Afrikoje dunksojo pasakiški miškai. Po kelių šimtų romėnų valdymo metų Šiaurės Afrika virto Sachara, o Derlingajame pusmėnulyje tik kur ne kur auga datulinės palmės. Be abejo, nesaikingiems romėnų malonumams tenkinti buvo visiškai nusiaubta ir pati Vakarų Europa.

Beatodairiškai naikindama gamtos išteklius Roma žlugo, ir pasaulis gavo kone 1000 metų atokvėpio. Tačiau nenuoramos europiečiai nuo XVI amžiaus vėl pradėjo grobti svetimas teritorijas visuose žemynuose ir, kaip jiems įprasta, sparčiai niokoti jų gamtą. Per kelis šimtus metų šie dvikojai skėriai gerokai nusiaubė Ameriką, Afriką ir dideles Azijos teritorijas. Įdomiausia, jie ne tik nemanė esą planetos parazitai, – priešingai, beatodairišką aplinkos niokojimą europiečiai vertino kaip darbštumą ir civilizaciją, o į afrikiečius, indėnus ir kitus „laukinius”, kurie stengiasi prisitaikyti prie aplinkos jos nesiaubdami, laikė tinginiais ir nevykėliais, kuriuos reikia „civilizuoti”.

„Civilizuoti” sekėsi nekaip. Indai ir afrikiečiai nuolankiai šypsojosi ponams iš Šiaurės, bet laikė špygą kišenėje, o indėnai protestuodavo išmirdami. Vis dėlto europiečiams būdingas atkaklumas po kelių šimtų įtempto darbo metų kaip tik mūsų dienomis subrandino vaisius – didžioji pasaulio dalis pradėjo kopijuoti europiečių gyvenimo būdą. Kinai ėmė kur kas geriau maitintis ir šimtais renčia anglimi kūrenamas elektrines, nigeriečiai kibirais vagia naftą, kad nusipirktų ausinuką ar panašų barškutį, o brazilai iš ekonominių paskatų nusprendė rimtai suimti į nagą Amazonės miškus.

Planeta braška

Suprantama, vargšė planeta pradėjo braškėti. Ji dar vargais negalais pajėgė atlaikyti šeštadalį žmonijos, kuri daug valgo ir dar daugiau išteklių sunaikina dėl kitokių pramogų, nes kukliai gyvenanti likusi žmonija padėjo išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau, atrodo, jiems tokia padėtis nusibodo. Ir kuklieji ėmė elgtis kaip skėrių spiečius. Baltiesiems šiauriečiams nepavyko numatyti, kad jų vykdytas pasaulio „civilizavimas” sukels tokias problemas, todėl, kaip visada, vaidina įsižeidusius, kad nevykėliai iš kitų žemynų juos ne taip suprato.

Situacijos pasikeitimus pajutome žaibiškai. Naftos ir kiti gamtinių energetinių išteklių kainos šoktelėjo iki kosminių aukštumų ir toliau kyla. Klystate, jei manote, kad buvo pasirinkti tokie paprasti sprendimo būdai, kaip energijos vartojimo mažinimas ir alternatyvių išteklių naudojimas. Naftos paklausa nemažėja net kainai pakilus iki 120 dolerių už barelį, o Europos Sąjunga inirtingai kovoja prieš branduolinę energetiką. Žmones, kurie siūlo tausoti gamtos išteklius ir mažinti vartojimą, verslo magnatų kontroliuojama žiniasklaida diskredituoja iškraipydama jų mintis ir klijuodama antiglobalistų, pavojingų radikalų, anarchistų ir kitokias etiketes. Tai sąlygoja isterišką valdžios organų reakciją. Tik pamėgink prie britų ambasados užsidėjęs meškučio kaukę protestuoti prieš nykstančių gyvūnų žudymą, uolūs pareigūnai kaip mat pavežės tave iki artimiausio komisariato. Tačiau centrinėje Vilniaus gatvėje gali iki pamėlynavimo šūkauti „Juden raus” ir, žiūrėk, tik šeštais ar septintais akcijos metais būsi pastebėtas.

Originalus problemos sprendimas

Energetinėms problemoms spręsti pasirinktas Ilfo ir Petrovo plunksnos vertas sprendimas – auginti javus ir iš jų gaminti biodegalus. Taigi nafta, kuri per milijonus metų susikaupė po žeme, ir ją reikia tik išsiurbti, tapo per brangi, o biodegalai, kuriems reikia didžiulių žemės plotų, juose dirbančios darbo jėgos, trąšų, technikos ir t.t., o dar kartais būna nederlingų metų… Visa tai ne per brangu?

Tikėtina, kad ateities istorikai linksmai šaipysis iš „Biodegalų projekto”, tačiau dabar mums reikia šį projektą iškentėti. Žmonių daugėja, jų vartojimo ambicijos didėja, o derliui auginti naudojamos žemės plotai mažinami dėl biokuro, tad aišku, jog drastiškai brangstantis maistas brangs ir toliau. Iš esmės visos grūdus eksportuojančios valstybės kasmet mažina eksportą. Ypač nerimą kelia informacija, kad aguonų augintojai Afganistane jau pradeda auginti javus. Narkotikų verslo atstovų analitiniai sugebėjimai ir intuicija niekam nebekelia abejonių. Jei prekyba maistu apsimoka labiau nei prekyba opijatais, reiškia iš tikrųjų ateina sunkūs laikai.

Mums, šiauriečiams, kurių daugelis esame neblogai įmitę, saikingesni maitinimosi įpročiai bus tik į sveikatą, bet didelė Afrikos ir Azijos gyventojų dalis tikrai labai nukentės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Pasaulyje su žyma , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Biodegalų spąstai"

  1. pilietis

    🙄 💡 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.