Baigdamas darbą Lietuvoje, Jungtinės Karalystės (JK) ambasadorius Colinas Robertsas savo įspūdžiais ir patirtimi mūsų šalyje pasidalijo su „Lietuvos žiniomis”.
– Kokį didžiausią įspūdį apie Lietuvą išsivežate palikdamas mūsų šalį?
– Mano darbo Lietuvoje laikas sutapo su Lietuvos įstojimu į NATO ir Europos Sąjungą (ES) bei pirmaisiais ketveriais mūsų partnerystės šiose organizacijose metais. Didžiausią įspūdį man paliko tai, kaip narystės šiose didžiosiose tarptautinėse organizacijose siekimas ir galiausiai – įsiliejimas į jas į gerąją pusę keitė žmonių gyvenimą, viltis ir perspektyvas. Aš tiesiogiai stebėjau, kaip stebuklingai veikia pats galingiausias ES instrumentas – plėtra.
Mane taip pat maloniai nustebino lietuvių sielos dosnumas, kai, vos pasiekę savo tikslų, jie ėmėsi darbo, kad jų kaimynai galėtų žengti tokiu pačiu sėkmingu keliu. Tuo pat metu aš supratau, kaip giliai sovietinė okupacija pažeidė Lietuvos visuomenę ir kaip yra sunku atitaisyti šią praeityje padarytą žalą.
– Kas labiausiai charakterizuoja jūsų darbą Lietuvoje? Ką pavyko nuveikti?
– Svarbiausia mano užduotis buvo užtikrinti JK ir Lietuvos santykių pasikeitimą, kad tai būtų ne ES narės kandidatės, o lygiaverčių partnerių santykiai. 2004 metų gegužę Lietuvai įstojus į ES koordinavau pirmąjį britų ministro vizitą į Lietuvą. Tuo metu jis buvo atvykęs, kad užsitikrintų Lietuvos Vyriausybės ir Seimo paramą, derantis su ES dėl darbo teisę reglamentuojančių įstatymų. Vizito atmosfera buvo labai šilta, bet pats vizitas nebuvo itin produktyvus. Lietuvos atstovai akivaizdžiai negalėjo patikėti, jog britų ministras atvyko tam, kad prašytų Lietuvos paramos ES Taryboje. Mūsų ministrui buvo sunku suprasti, kodėl visiškai įprastas jo prašymas sukėlė tokį šurmulį.
Praėjus ketveriems metams, vieni kitus suprantame kur kas geriau ir puikiai sutariame visais mums aktualiais NATO ir ES klausimais. Mes daug sužinojome apie ES nares, įstojusias į Sąjungą 2004 metais: Lietuvos veiksmai tapo rafinuotesni, šiandien Lietuva yra savimi pasitikinti valstybė, drąsiai naudojanti savo veto teisę ES Taryboje, ir labai gerbiama NATO narė. Siekdami plėtoti šią sėkmę, mes kūrėme aktyvų aukščiausio lygio apsikeitimo formatą: Jos Didenybės Elžbietos II valstybinis vizitas Lietuvoje 2006 metais, prezidento Valdo Adamkaus vizitas į Londoną 2008 metų vasarį bei jūsų premjero susitikimas su Tony Blairu 2007 metais ir su Gordonu Brownu praėjusį mėnesį.
– Kas britams yra Lietuva ir lietuviai? Kas mus sieja, o kas skiria?
– Pokyčiai, apie kuriuos kalbėjau, leido britams vėl surasti Lietuvą žemėlapiuose. Vienas svarbiausių veiksnių Lietuvai įstojus į ES yra tai, kaip lietuviai pasinaudojo ES sutarties jiems teikiamomis teisėmis įsilieti į JK darbo rinką. Šiandien Didžiojoje Britanijoje gyvena, dirba ir kuria šeimas tūkstančiai lietuvių. Jie yra vertinama ir gerbiama mūsų bendruomenės dalis. Be to, jie labai padeda britams geriau suprasti Lietuvą. Tarp jų yra daug talentingų muzikantų, menininkų, teatro režisierių ir dizainerių, kurių laimėjimai itin konkurencingoje mūsų visuomenėje daro didžiulę garbę Lietuvai.
Aš manau, kad britams ir lietuviams yra labai lengva gerai tarpusavyje sutarti. Daugumai iš mūsų patinka tie patys dalykai. Skiriasi mūsų geografija ir istorija. Mes esame salų tauta, kuri nebuvo užkariauta jau tūkstantį metų. Lietuva yra žemyninė valstybė, kuri siaubingai nukentėjo dėl okupacijų, o jos sienos daug kartų keitėsi. Bet mes tikrai skiriame daug laiko mus visus siejantiems dalykams: muzikai, sportui, alui, žvejybai, madai.
– Ar britui tinka lietuviška virtuvė ir klimatas? Ar norėtumėte sugrįžti į Lietuvą atostogų?
– Lietuvoje besilankantiems britams labai patinka lietuviška virtuvė. Taip pat ją mėgsta ir tie britai, kuriems pasitaiko išbandyti ją Jungtinėje Karalystėje. Mums patinka paprastas maistas. Lietuviška virtuvė gal yra kiek sveikesnė nei tradicinė britų dieta, todėl labai gerai, kad JK šiuo metu veikia apie 200 parduotuvių, prekiaujančių lietuviškais maisto produktais ir gėrimais. Jūsų žiemos yra šaltesnės nei mūsiškės, bet daugumai britų patinka sniegas. Mums lengva prisitaikyti prie jūsų klimato. Aš esu tikras, kad dar sugrįšiu su šeima praleisti atostogų Lietuvoje.
– Kokį patarimą, išvykdamas iš Lietuvos, duotumėte jūsų posto perėmėjui?
– Manau, kad svarbiausias dalykas ambasadoriui yra būti kiek įmanoma atviresniam, pažinti kuo daugiau žmonių – ne tik tų, su kuriais privalu palaikyti ryšius. Ambasadorius turi plačiai bendrauti: jis turi pažinti galinguosius ir silpnuosius, jaunus ir senus, nugalėtojus ir pralaimėjusius, turtingus ir vargstančius, miestiečius ir kaimiečius, kad galėtų iš tiesų pajausti tą šalį, kurioje dirba. Jos durys visada turi būti atviros. Jis kasdien turi sau priminti, kad Vilnius dar nėra visa Lietuva.