Dabartiniai vyrai – tarsi maži vaikai. Jie silpni, minkšti, neryžtingi, nepatikimi. Per konsultacijas tokias moterų mintis tenka girdėti vis dažniau. Gal tai kokia nors kolektyvinė moterų haliucinacija? O gal iš tiesų su stipriąja lytimi vyksta kažkokie negeri dalykai? Man, kaip psichologei, nėra prasmės teisinti arba smerkti vyrus. Ir jeigu šiuolaikinės moterys vis dažniau skundžiasi, jog tikrų vyrų beveik neliko, vadinasi, dalis tiesos yra.
Skirtingi poliai traukia
Kuo pagrįstas teiginys, jog vyrai tapo silpni? Juk daugelyje sričių jie vis dar dominuoja: užima aukštus postus valstybės tarnyboje, vadovauja verslui, kuria materialinę gerovę. Tačiau dažnai moterys, kalbėdamos apie vyriškąją giminę, tai tarsi pamiršta. Jos vertina tik tuos asmenis, kurie jas supa. Tai gali būti sutuoktinis, gerbėjai, pažįstami, draugai, kolegos.
Atkreipkite dėmesį, kad kai kurioms moterims iš tiesų nesiseka ir jos vis susiduria su tokiais vyrais, kurie tik ir taikosi ant kaklo joti. Tačiau kitos silpnosios lyties atstovės nuolat sukiojasi tarp gana stiprių, savarankiškų vyrų. Prie kai kurių jų net rikiuojasi būrys moterų, pretenduojančių tapti žmona ar meiluže. Taigi kodėl vienoms lemta sutikti tikrų vyrų, o kitoms tai vis nepavyksta?
Skirtingi poliai traukia vienas kitą. Nesąmoningai, tarsi atsitiktinai. Šis dėsnis galioja ir kalbant apie žmonių santykius.
Kuo daugiau moteris turi stip-riajai lyčiai būdingų charakterio savybių, tuo didesnė tikimybė, kad jos aplinkoje atsiras vyrų, kurių vyriškasis pradas sugniuždytas arba neišsivystęs. Taip pasireiškia savotiška harmonija, juk vyras ir moteris – tai kaip susisiekiantys indai.
Ne žmona, o mama
Šiuolaikinės moterys vis labiau tampa nepriklausomos nuo vyrų. Jos vertina ir gerbia save už vyriškas savybes, pavyzdžiui, gebėjimą sėkmingai kopti karjeros laiptais, vadovauti kolektyvui, uždirbti daug pinigų.
Kartu jos tolsta nuo moteriškojo prado, kitais žodžiais – vyriškėja. Šalia tokių moterų vyrams labai sunku, beveik neįmanoma, jaustis stipriąja puse. Jiems paprasčiausiai nėra erdvės.
Štai keletas akivaizdžių požymių, kaip moteris parodo, jog joje dominuoja vyriškasis pradas:
n nuvertina ir kritikuoja vyro laimėjimus, jo asmenybę ir gebėjimus;
n laikosi nuomonės, jog visi šiuolaikiniai vyrai yra niekam tikę;
n konkuruoja su vyrais, įrodinėja, kad gali išsiversti ir be jų;
Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, daugumai tokių moterų sunku priimti vyrų rūpestį ir palaikymą. Ir nors jos nuolat kartoja laukiančios vyrų pagalbos, iš tikrųjų tai tėra tuščios kalbos. Jos nenori likti skolingos ir dėkoti už suteiktą malonę.
Labai dažnai tokios vyriškos moterys traukia pasislėpti po jų sparneliu pasirengusius vyrus. Moterys prisiima už juos atsakomybę ir tampa jiems… mamomis.
Dėmesys – berniukų auklėjimui
Žinoma, nemenkas vaidmuo tenka ir vaikų auklėjimui. Labai dažnai berniukus auklėja vien moterys. Taip atsitinka, jei tėvai išsiskyrę arba jei tėvas neturi balso. Augantis vaikas sulaukia daug moteriškos meilės ir švelnumo, tačiau neturi vyriško elgesio pavyzdžio.
„Nebėk ten”, „Nesimušk”, „Būk atsargus”, „Būk geras berniukas”, „Neliūdink mamos” – šie nurodymai gal ir neblogi, bet sakomi visiškai neatsižvelgiant į tai, kad vyras privalo išsiugdyti sveiką agresiją ir vidinį stuburą. O taip auklėjant tai – neįgyvendinama užduotis.
Be to, jeigu motina išsiskyrusi, dažnai jos santykiai su vyrais yra problemiški. Savo sūnui ji nesąmoningai perduoda žinią, jog būti vyru yra blogai. Auga geras, minkštas, inteligentiškas berniukas, pratęs pasitikėti moterimis. Ateityje jis veikiausiai persikels gyventi pas kitą mamą, t. y. žmoną.
Pilnai sutinku su taokiais pastebejimais. Jie pagrysti realia tikrove.
Tik norisi pastebeti, kad, butent tokiose situacijose ir moterims pritruksta to tikro moteriskumo, kuriame yra rupestis , uzuojauta ir sugebejimas auginti. Tik cia jau tos savybes turetu pasireiksti butent vyru, ar vyro atzvilgiu. Nes, nors dauguma vyru uzauga kunu ir amziumi, taciau ne kiekvienas suspeja uzaugti ir dvasiskai, kitaip sakant – savo „stuburu”. O tai dazniausiai nulemia auklejimas vaikysteje ir , ypac, tevo, kaip gero pavyzdzio, nebuvimas.
Ir, tai suprasdamos, moterys turetu deramai reaguot i toki laika savo gyvenime, o ypac, jeigu tai yra seimoje.
Nes myleti, – tai ne tik zavetis savo isrinktuoju ir naudotis jo gerumu, bet ir paciai atiduoti savo „moteriskuma”, kuris praturtintu sutuoktini… 🙂
Taigi, pacios moterys neleidzia vyrams but vyrais, atima ju pareigas, bando lenktyniaut irodinet kad jos geresnes kad gali viska pacios tai ko po to verkia kad nera vyrisu vyru? Noriu pasakyt kad moteris turi but moteris o ne „visgaide” tada ir vyru bus daugiau.
Manau kad visokių yra visokių reike tiek vyrų tiek moterų. Kita vertus kadangi vyrai sureikšmino moteris taigi kai kurios moterys tuo pasinaudojusios ignoruodamos jog vyrai taip pat svarbūs pradėjo žemin, keldamos save.
Bedgi vyras yra vyras, moteris yra moteris ir vienas be kito negali išlikt Kaip gyva lastelė. Ir kiekvienas turi savo vaidmenį gyvėnime.
Kita vertus kaikurie (rašau bendrai apie vyrus ir moteris) pavydėdami savo partnerio ji (a) žlugdo morališkai – griauna savim pasitikijimą kad išsaugotū šale saves. Bedgi mano nuomone žmogus tik laisva vale gali pasirinkt partnerį (ę) ir tik tuomet asmenis gyvenimas spindės, nes tik laimingas ir savimi pasitikintis asmuo gali sukurt teigema aplinka ir pilna pasitenkinimą tiem kurie yra šalia. Versle ir gyvenime visi turi savo vietą ir jeigu keltū vienas kita t.y. palaikytų būtų darna ir supratimas. Bet gana dažnai didžioji dauguma iškele tik save ir jei kiti juos palaiko bei kele jie nebemato kitū tik save ir pradeda žemint. Tai emocinis karas, nes visuomine yra vartojentys individualistai. Kaip bebūtų gaila bet taip gyvena beveik visi: namie, darbe, šeimoje, tarp draugų, ir t.t.
Tik kai visi supras kad esam visi lygūs pagal tai kad kiekvienas pranašesnis kituose dalykuose ir kai tai įvertinsim tik tada išnyks emocinis spaudimas ir baime sustot ir įvertint kita neprarandant savo vertės. Taigi manau jog nevisi vyrai virto silbni ir ne visos moterys stiprios.