JAV vadovaujamas karas Irake, kurio metu buvo nuverstas diktatoriaus Saddamo Husseino (Sadamo Huseino) režimas, nuo ketvirtadienio vyksta jau šeštus metus, o milijonams irakiečių vis dar tenka grumtis su kasdieniu chaosu ir kraujo liejimu.
Lygiai prieš penkerius metus, 2003-iųjų kovo 20 dieną, JAV lėktuvai ant Bagdado numetė pirmąsias bombas. Taip prasidėjo operacija „Šokas ir siaubas” Irakui nuginkluoti ir „jo žmonėms išvaduoti”, kurios metu per tris savaites buvo nuverstas Saddamo Husseino režimas, o JAV pajėgoms teko atsakomybė už pasipiktinusius ir maištingus žmones.
Irako prezidentas Jalalas Talabani (Džalalas Talabanis) sakė, kad invazija nutraukė Saddamo Husseino „kankinimų ir tironijos” erą, nors pripažino, kad ji su savimi atnešė terorizmo ir korupcijos iššūkius.
Valdant Saddamui Husseinui, kalėjimai buvo pilni „nekaltų kalinių”, o „kameros buvo Saddamo kankinimų ir žiaurių nusikaltimų scenos”, sakė dabartinis prezidentas.
Tačiau ir po penkerių metų irakiečiai, amerikiečių ir sąjungininkų pajėgos vis dar kasdien susiduria su islamistų kovotojų ir sukilėlių išpuoliais, be to, nesiliauja kovos tarp Irako sunitų ir šiitų ginkluotų grupuočių.
Trečiadienį J.Talabani apibendrindamas šiandieninę padėtį Irake sakė, kad kelyje, kuriuo pradėta eiti prieš penkerius metus, po Saddamo Husseino nuvertimo, pilna „smurto ir terorizmo”, o „korupcija tapo pavojinga liga”.
Per šį karą jau žuvo daugiau kaip 4 tūkst. JAV ir sąjungininkų karių ir dešimtys tūkstančių civilių irakiečių – nuo 104 tūkst. iki 223 tūkst. vien nuo 2003 metų kovo iki 2006 metų birželio, rodo Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenys.
Nepriklausomame tinklalapyje „Iraqbodycount.org” nurodoma, kad žuvo 90 tūkst. civilių gyventojų, bet kiti skaičiai, tarp jų ir tie, kuriuos pateikia Irako vadovybė ir Jungtinės Tautos (JT), yra daug didesni.
Nepaisant greitos pergalės 2003 metais, JAV kariai dabar kasdien susiduria su apšaudymu raketomis, pakelės bombomis ir mirtininkų išpuoliais, be to, turi nuolat kovoti su „al Qaeda” kovotojais, ypač – Irako šiaurėje.
Tačiau centrinis, vakarinis ir pietinis Irako regionai dabar yra santykinai ramūs.
JAV pajėgų padidinimas, dėl kurio maždaug metus karių skaičius buvo didesnis nei 160 tūkst., akivaizdžiai yra svarbus veiksnys slopinant smurtą. Kitas veiksnys yra amerikiečių programa, pagal kurią mokama vyrams, įskaitant buvusius sukilėlius, kad jie stotų į gynybos nuo „al Qaeda” vietos grupes, vadinamas „Pabudimo” grupėmis.
Kita smurto sumažėjimo priežastis yra radikalaus šiitų dvasininko Moqtados al Sadro (Moktados Sadro) įsakymai savo galingai grupuotei „Mahdi (Mahdžio) armija sustabdyti savo veiklą.
Vienu metu Pentagonas jį vadino didžiausia grėsme Irako stabilumui, bet šiandien JAV vadai kreipiasi į jį pagarbiu kreipiniu sajidas, kuriuo musulmonai tituluoja islamo pranašo Muhammado (Muhamado) palikuonis.
Vašingtonas įklimpęs liūne, iš kurio jam sunku išbristi. „Kalbant apie JAV užsienio politiką, stabilumą Irake ir Artimuosiuose Rytuose, šis karas buvo beribė nesėkmė”, – telefonu iš Stambulo sakė Irako ekspertas Joostas Hiltermannas (Jostas Hiltermanas) iš nevyriausybinės organizacijos „International Crisis Group”.
„Galiu tik tikėtis, kad JAV ras kelią … iš šios maišaties neleisdamos Irakui subyrėti”, – pridūrė jis.
Prasidedant šeštiesiems konflikto metams, taikos aktyvistai suorganizavo protestus visame pasaulyje, o JAV prezidentas George’as W.Bushas (Džordžas V.Bušas) vėl teisino tai, ką palieka savo politiniam įpėdiniui.
G.W.Bushas pripažino, kad karas kariaujamas „didele gyvybių ir turto kaina”, bet teisino ir sprendimą pradėti invaziją, ir Irake dislokuotų JAV pajėgų didinimą praėjusiais metais.
„Atsakymai man aiškūs: Saddamo Husseino (Sadamo Huseino) nušalinimas nuo valdžios buvo teisingas sprendimas, ir tai yra kova, kurią Amerika gali ir privalo laimėti”, – pažymėjo prezidentas sakydamas kalbą Pentagone.
Tačiau Bagdado gyventojai nėra tokie tikri. Vienos tabako parduotuvės savininkas Abu Faresas al Daraji (Abu Faresas Daradžis) sakė, kad amerikiečiai „atnešė tokius dalykus, kurių (iki šiol) nežinojome, tokius kaip terorizmas ir žudymas, kokį matome gatvėse”.
Karo priešininkai, kuriems tai taip pat įspūdžio nepadarė, visose Jungtinėse Valstijose surengė protesto akcijas ir demonstracijas, kurių metu reikalavo nedelsiant grąžinti iš Irako JAV karius.
„Šis karas turi baigtis ir turi baigtis dabar, – sakė organizacijų koalicijos „United for Peace and Justice” koordinatorė Leslie Cagan (Lesli Kagan).
G.W.Bushą padrąsino ženklai, kad kraujo liejimas Irake sumažėjo, bet net JAV pajėgų Irake vadas generolas Davidas Petraeusas (Deividas Petreusas) pripažįsta, kad Bagdadas nepadarė pakankamos pažangos nacionalinio susitaikymo link.
„Pasiekti karinę pergalę lengva, bet politinę pergalę pasiekti sunkiau”, – sakė Dubajuje įsikūrusio Persijos įlankos tyrimų centro saugumo studijų direktorius Mustapha Alani (Mustafa Alanis).
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas savo naujausioje ataskaitoje nurodė, kad milijonų irakiečių, kurie dar neturi ar turi nepakankamai švaraus vandens, normalių sanitarinių sąlygų ar sveikatos priežiūros, padėtis yra „kritiškiausia pasaulyje”.
Vis dėlto dideliuose pietiniuose ir centriniuose Irako regionuose siekiant taikos padaryta pažanga ir smurto mastas čia yra daug mažesnis nei buvo, pavyzdžiui, prieš metus.
Tačiau sukilėliai ir toliau vykdo įspūdingus išpuolius, tokius kaip pirmadienio ataka šventajame Kerbelos mieste, per kurią žuvo 52 žmonės.
Ekonomika, kuri po saugumo kelia didžiausią irakiečių susirūpinimą, taip pat yra žlugusi, nedarbas, vyriausybės duomenimis, yra 25-50 procentų.
Vyriausybės raginimai Irako pabėgėliams grįžti ir padėti atstatyti šalį daugiausia buvo ignoruojami. Iš kaimyninių Jordanijos ir Sirijos grįžo mažiau nei 50 tūkst. iš daugiau kaip 2 mln. pabėgėlių.
Vyriausybės nesugebėjimas įgyti piliečių pasitikėjimą atsispindi ir nerimą keliančiu institucijų, kurios atsirado žlugus senajam režimui ir turėjo žymėti demokratijos pradžią, neveiklumu.
Irako parlamentas, kuriame dominuoja šiitų ir kurdų partijų aljansas, nedaug nuveikė, kad priimtų svarbius įstatymus, ir yra paralyžiuotas partijų, siekiančių tik savo siaurų interesų, konkurencijos.
Šiito Nuri al Maliki (Nurio Malikio) vyriausybė neteko maždaug pusės savo ministrų, kurie atsistatydino. Nuo praėjusių metų ji dirba su maždaug 25 iš beveik 40-ies ministrų.
Kai kurie irakiečiai, tarp jų – nemažai šiitų, kaltina jį tarnaujant mažo privilegijuotų ir turtingų žmonių rato interesams.
Pernai JAV ambasada Bagdade užregistravo didelį korupcijos visais vyriausybės lygiais mastą ir suabejojo N.al Maliki administracijos noru pažaboti negarbingą praktiką.
Jos ataskaita buvo kaip raudona vėliavėlė G.W.Bushui, kai mažėjo JAV visuomenės parama karui. Prezidentas užsiminė, kad jo administracija gali mažinti paramą N.al Maliki.
Taip pat yra įvairių skaičių dėl naftos, už kurią šalis gauna daugiausiai pajamų ir kuri yra svarbi besivaržančių politinių grupuočių nesutarimų priežastis. Nors Irako pareigūnai sako, kad per dieną išgaunama 2,9 mln. barelių – daugiau nei prieš karą, analitikai mano, kad šis skaičius iš tikrųjų yra maždaug 2,2 milijono.
Nepaisant statybų projektų, dar iki galo neatkurtas vandens ir elektros tiekimas, nors būta priešingų pranešimų. Be elektros dar yra ištisi Bagdado rajonai, o laimingesni kvartalai ją gauna tik kartkartėmis.
Be didelių žmogiškųjų nuostolių, šis karas Jungtinėms Valstijoms jau kainavo daugiau kaip 400-500 mlrd. dolerių ir yra brangiausias konfliktas per visą istoriją, daug brangesnis, nei buvo numatyta iš pradžių.
Už tuos pinigus amerikiečiai gavo štai ką: pasitikėjimas jais Artimuosiuose Rytuose pakirstas, Vašingtono priešo Irano įtaka padidėjo, o naftos kaina pakilo iki rekordinių aukštumų, neigiamai paveikdama pasaulinę ekonomiką.