Arturo Valiaugos fotografijų paroda „Tapatybė. Tarp istorijos ir dabarties: Trakų karaimai ir Daniliškės”, anot autoriaus, turėtų ne tik supažindinti, bet ir skatinti mąstyti, net intriguoti kiekvienam pagalvojus apie savo tapatumą.
Vilniaus fotografijos galerijoje veikusi žinomo viduriniosios kartos lietuvių menininko A.Valiaugos paroda sulaukė didelio žiūrovų ir įvairių institucijų dėmesio. Tarp gausių lankytojų bene jautriausiai į darbus reagavo Lietuvos karaimų bendruomenės žmonės bei sentikiai. Ne vienas jų, žiūrėdamas į fotografijas, net ašarą nubraukė. Įdėmiai, profesionaliai ir dalykiškai fotografijas studijavo kolegos fotomenininkai, visi, kas domisi įvairių tautų kultūra, jų papročiais, kitais savitumais. Dar kitaip darbus įvertino Lietuvos instituto darbuotojai – jau pavasarį jie planuoja šią ekspoziciją parodyti Briuselyje.
Tik pats A.Valiauga, regis, gerokai sutrikęs. Sakė, kad paroda – dar lyg „bandomoji” – pirmoji jo didelio projekto dalis. Vos pamatęs žiūrovų reakciją, išgirdęs pastabų tikisi nuspręsti, kokia kryptimi toliau darbuotis.
Šešiolika procentų
„Lietuvoje gyvena daugiau kaip dešimt tautinių bendrijų, turinčių skirtingą istorinę patirtį ir religinę priklausomybę. Jos sudaro apie 16 proc. visų Lietuvos gyventojų, – LŽ pasakojo A.Valiauga. – Mane domina istoriškai, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais susiformavusios bendrijos. Tai karaimai, totoriai, žydai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kiti. Todėl ėmiausi tęstinio fotografijos projekto: „Trakų karaimai” ir „Daniliškių sentikiai” – pirmieji viešai pristatomi šio darbo ciklai.”
Menininkas pasakojo, kad jam nesvarbūs nei skaičiai, nei surašymų duomenys, nerūpi valdžios atstovų ar mokslininkų siūlymai.
„Didžiausią dėmesį skiriu istorinėms XV-XVIII a. tautinių bendrijų formavimosi vietoms, iki šių dienų ten puoselėjamoms gyvenimo tradicijoms ir, aišku, žmonėms, kurie taip pat yra istorinio palikimo dalis,” – sakė autorius.
Gyvenimo panorama
Fotografijų serijos – tai panoraminės karaimų ir sentikių nuotraukos, kurias pratęsia sumontuoti vaizdai, išryškinantys vieną ar kitą unikalų dalyką: drabužių, kryžiaus, apeiginio indo ar ginklo puošybą. Šalia šių fotografijų, kurių smulkiausias detales maga kuo ilgiau tyrinėti, – išraiškingi, stambiu planu pateikti portretai. Jie tarsi ženklas, unikalūs, per šimtmečius iš kartos į kartą pereinantys paveldėti vienos ar kitos tautos žmonių bruožai.
Atrodytų, viskas kaip vadovėlyje aišku. Jei ne ta šviesių plaukų kasytė, styranti iš po karaimų kepuraitės. „Ne, tai ne klaida, montažas ar koks akibrokštas, – tikino A.Valiauga. – Tai intriga, sąmoningai įterpta tarp atpažįstamų stereotipų. Juk šie žmonės, kaip ir visi kiti, keliauja, bendrauja, tuokiasi su kitų tautų atstovais, susilaukia vaikų, asimiliuojasi… Tautinė tapatybė neišvengiamai kinta. Šiandien tapatybė jau yra vertybė.”
Žinome, kad karaimų Lietuvoje sparčiai mažėja. „Ką jau kalbėti apie karaimus, ir lietuvių tuoj neliks, jei visi į užsienį taip dums,” – LŽ sakė buvęs mokytojas Aleksandras Firkovičius. A.Valiauga LŽ pasakojo, kad labai keičiasi ir šalia Trakų esantis kaimas Daniliškės. Senieji gyventojai traukiasi į pakraščius, o jų vietoje apsigyvena naujieji turtuoliai, brangiai supirkę geriausias kaimo žemes…
Su komentarais
A.Firkovičius prieš 77 metus gimė ir užaugo Trakuose, puoselėja savo kalbą ir religiją. Jis įdomus pašnekovas, neabejingas parodos žiūrovas bei kritikas. „Kodėl autorius prie nuotraukų neparašė parašų? – stebėjosi buvęs pedagogas. – Juk tik karaimai supranta, kad štai šitos žmonių rankos, kurios nufotografuotos vienoje panoraminių nuotraukų, darytos per apeigas kapinėse, kai kiekvieną vasarą pagerbiami karaimai, mirę per 1710 metų marą… Tačiau Slavos Kozyrovičiaus portretas – puikus! Jį verta ne tik pačiam pamatyti, bet ir vaikams bei vaikaičiams parodyti. Gerai atrodo ir Trakų kenesės prižiūrėtojas Michailas Zajenčkovskis. Tik gaila, unikaliam kenesės indui, skirtam veidui ir rankom nusiprausti, mažokai teko apšvietimo…”
Daugiau šviesos stačiatikių ciklo fotografijose. Gal todėl, kad dauguma jų – iš pavasario sueigos, kai jie tradiciškai susirinko į kapines per „Troicą” paminėti savo mirusiųjų.
Tipiški veidai, tradicinių raštų ir jau modernių marginimų moterų skarelės. Į visus juos, o kartu ir į parodą atėjusiuosius iš fotografijos žvelgia stačiatikių bendrijos pirmininkas Anatolijus Šarapovas.
„Labai noriu, kad žiūrovai nuotraukose pamatytų daug savitų dalykų, įžvelgtų ir panašumų, – teigė A.Valiauga. – Norėčiau, kad visi stebėtų, mąstytų, gal net ginčytųsi, taptų atviresni…”
Keliaujančios parodos
Pavasarį ne tik ši A.Valiaugos paroda keliaus į užsienį. Naujas fotomenininko ir rūbų dizainerės Jolantos Rimkutės projektas „Lietuva – mano Europa” bus pristatytas Baltarusijos sostinėje Minske. O šiuo metu kažkur po Europos miestus keliauja dar viena A.Valiaugos paroda „Du krantai”, įamžinusi keltais tarp Baltijos rytų ir vakarų pakrantės migruojančius žmones. Autorius tikisi, kad ji užsuks ir į Lietuvą.