Cukrinį diabetą galima prisijaukinti

Pirmojo tipo cukrinis diabetas nustatytas maždaug 750 Lietuvos vaikų ir jaunuolių iki 18 metų. Bandymai susitaikyti su griežtu režimu, nuolatine savistaba ir badymusi kartais trunka metų metus, tačiau išmokus nepagydomą ligą valdyti, jos našta nebeatrodo per sunki.

Cukriniu diabetu sergančiam Nerijui netrukus sukaks devyneri. Pasak berniuko mamos Ievos Meškauskienės, liga jam buvo nustatyta netrukus po ketvirtojo gimtadienio. „Įstrigo vienos gydytojos žodžiai: „Jei galėtume pasakyti, kodėl užklumpa ši liga, gautume Nobelio premiją.” Tarp mano giminių buvo sirgusių diabetu, tačiau sutikau daug žmonių, kurie tokių artimųjų neturėjo”, – pasakoja Ieva.

Tarsi santuoka visam gyvenimui.
Anuomet diabetą rodę simptomai, kaip vėliau moteris sužinojo, buvo panašūs į kitų šia liga susirgusių mažamečių. Nerijus jautė didelį troškulį, buvo mieguistas, pavargęs, jam pradėjo kristi svoris, o vieną dieną pamačiusi perdžiūvusį sūnaus liežuvį I.Meškauskienė galutinai suprato, kad būtina kreiptis į medikus. Išgirsta diagnozė, anot jos, atskyrė gyvenimą iki ir po diabeto. Buvo labai sunku: Ieva nematė kelio pro ašaras, negalėjo susitaikyti, kad tai atsitiko jos vaikui, nes ši liga, anot pašnekovės, yra tarsi santuoka visam gyvenimui. Daug smūgių patyrė ir sūnus: jį paveikė gulėjimas ligoninės reanimacijoje, išsiskyrimas su mama, žinia, jog taip bus visada. Vėliau kildavo minučių, kad iš prigimties jautrų berniuką apimdavo neviltis. Ieva prisimena, jog sulaukęs šešerių jis prisipažino nenorintis gyventi. Moteris apgailestauja, kad gydymo įstaigose trūksta psichologų pagalbos, – tuomet jos abiem labai reikėjo.

Sustiprėti padėjo bendravimas

Netikėta sūnaus liga sutapo su kitais I.Meškauskienės gyvenimo pokyčiais. Moteris buvo susirengusi keltis iš Vilniaus į Klaipėdą: ką tik išėjusi iš ankstesnio darbo, butas – išnuomotas, paimta paskola pradėti verslą. Kelio atgal nebuvo, tad Nerijaus priežiūra teko rūpintis močiutei. Ji paliko savo darbą ir kartu su dukra persikėlė į Klaipėdą. Pirmus trejus metus daugiausia močiutė augino cukriniu diabetu susirgusį vaikaitį. I.Meškauskienė taip pat pratinosi prie kitokio – griežto režimo ir taisyklių suvaržyto – gyvenimo. Iš pradžių bandymai tvarkytis su liga buvo nesėkmingi: Ieva suvokė, kad situacija, nors ir kaip stengtųsi, prastėja.

Tada visomis išgalėmis pradėjo ieškoti išeities ir ją rado. Geriausiu vaistu sugr��us gyvernti � sostin� tapo bendravimas su panašaus likimo šeimomis, susitikimai Vilniaus vaikų ir jaunimo klube „Diabitė plius”, o anksčiau –

„Smalsučių” klube Klaipėdoje. Ten susirado naujų draugų. Pravertė ir dalijimasis patirtimi diabetui skirtoje interneto svetainėje, į kurią Ieva ir dabar užsuka bene kasdien. Kartą pripažinusi, jog daug ko nežino, ji nesibaimino prašyti pagalbos, patarimo, ieškoti informacijos. Moteris teigia sutikusi daug savo darbui atsidavusių medikų, kurių apsuptyje „cukrinukai” ir jų tėvai jaučiasi tarsi viena didelė šeima.

Neužsisklendė

Bėgantis laikas taip pat padarė savo. I.Meškauskienė prisipažįsta, kad jai prireikė net ketverių metų susitaikyti, pripažinti sūnaus ligą, – lig tol tą mintį stūmė nuo savęs. Tačiau dabar moteris pasirengusi patarti, padėti kitiems žmonėms, kurie, kaip kadaise ir ji, bijo viešumos, užsidaro, slepia savo ar artimųjų negalią.

„Kai taip nebeužsisklendi, pamatai, kad tokių vaikų yra daug ir kad visi gyvena panašiai kaip tu, labai sutvirtėji. Įsitikinau: kuo dažniau kartoji sau, kaip tau blogai, klausi savęs, kodėl negali gyventi kaip visi, tuo būna sunkiau. Anksčiau ir aš tikriausiai būčiau skundusis, kad neišsimiegu, nes tenka kasnakt keltis prie sūnaus, – cukraus kiekis jo kraujyje dar nėra visiškai susireguliavęs. Tačiau dabar žinau, jog tai nėra didžiausia bėda. Matydama stiprias asmenybes, drąsiai gyvenančias su šia liga, ir pati pradedu mąstyti kitaip, nors graužaties valandėlių, kad ne viską padariau taip, kaip reikia, vis tiek pasitaiko”, – dalijasi patirtimi I.Meškauskienė.

Mokosi prisižiūrėti

„Kai suėmiau save į rankas, pagerėjo ir mudviejų su Nerijumi santykiai. Jis tapo supratingesnis. Atkreipiau dėmesį, kad „cukrinukai” yra brandesni už bendraamžius. Juos gyvenimas priverčia tokius būti”, – sako Ieva.

Per dieną ji daug kartų susiskambina su sūnumi, tariasi, kiek ir ko valgyti. Namie gamintą maistą sudėlioja į dėžutes, užrašo angliavandenių skaičių. Nerijus jau turi matematikos pagrindų, tad kartu su mama stengiasi apskaičiuoti reikalingą kiekį angliavandenių. Berniukas taip pat mokosi atskirti, kada prasideda sveikatai pavojinga hipoglikemija, – jis yra iš tų vaikų, kurie to nejaučia.

„Svarbu, kad Nerijus išmoktų pats prisižiūrėti. Juk jei viską darysiu už jį, irgi nebus gerai. Matau, kad sūnus pradeda apie tai mąstyti, – džiaugiasi I.Meškauskienė. – Jis net guodžia mane: „Mama, nesijaudink, svarbiausia – esame sveiki, gyvi.” Mudu labai stengiamės vertinti sveikatą, neakcentuoti materialių dalykų.”

Be to, moteris laikosi nuomonės, kad sūnaus draugai turi žinoti jo situaciją. Atsitikus bėdai ar prireikus kviesti greitąją, jie bent galėtų pranešti medikams, kuo vaikas serga. Norėdama palengvinti gydytojams užduotį moteris planuoja įsigyti specialią apyrankę su diabeto simboliu. Joje būtų įspausta ir informacija apie kraujo grupę, diabeto tipą.

Su pompa – laisviau

Pastaruoju metu gyvenimas tapo ir fiziškai lengvesnis. E.Mildažytės pagalbos sergantiems diabetu fondas pasirūpino, kad Nerijus gautų insulino pompą. Jau antrą mėnesį berniukas turi šį prietaisą, mėgdžiojantį žmogaus kasos veikimą. Insulino švirkštuko stūmoklį valdo kompiuteriukas, o jį – pompos naudotojas. Kompiuteriuku nustatoma bazinė insulino dozė, būtina miegant ir tarp valgių. Diabetu sergantis asmuo naudodamasis nuotoliniu pulteliu gali tam tikru momentu susileisti reikiamą dozę insulino. Pompa lanksčiu vamzdeliu yra sujungta su maža adatėle, esančia po oda. Adatėlė ir minėtas lankstus vamzdelis keičiami kas dvi tris dienas. Turint tokią pompą nebereikia po septynis ir daugiau kartų per dieną badytis. Tai labai vargino vaiką, buvo vienas didžiausių išbandymų. „Jis labai išgyvendavo, kartodavo: „Nenoriu, man atsibodo, kada baigsis ta liga, kada išoperuos kasą”, – pasakoja I.Meškauskienė. Dabar pakanka adatą įdurti kartą per dvi tris dienas, vaistus galima leisti mažesnėmis dozėmis. Atsirado daugiau laisvės, nes mama su vaiku nėra susaistyti griežto dienos grafiko.

Kitokio gyvenimo neprisimena

Pirmakursei Vilniaus universiteto studentei Julijai Bogdziun susigyvenimo su liga sunkumai – jau praeitis. Gyvenimo be diabeto ji net neprisimena, nes susirgo būdama vos trejų. Mergina sako, kad iš tų laikų išlikę vos keli prisiminimai: mamos ašaros einant iš poliklinikos, stora ligoninės sesutė, leidžianti mergaitei didelį švirkštą insulino. „Pripratau prie šios ligos. Diabetas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi”, – teigia Julija. Pasakodama apie save ji nuolat šypsosi, kalba optimistiškai. Mergina tvirtina esanti patenkinta gyvenimu, pernelyg daug reikšmės ligai neteikianti, dėl jos nesijaučianti prastesnė už kitus.

Pasak Julijos, pasitikėjimo jai suteikė dalyvavimas Vilniaus vaikų ir jaunimo diabeto klubo „Diabitė plius” veikloje. Anot merginos, klubas ypač padeda naujiems ligoniams. Pačiu sunkiausiu metu jie susiranda panašių į save draugų ir palaiko vieni kitus. Juolab kad ligoninėje vykstantys mokymai kartais labai išgąsdina – pasirodo, ir to, ir ano negalima, užgriūva sudėtingi skaičiavimai. Diabeto klubus lankantys vaikai ir jų tėvai sužino visas naujoves, gali paįvairinti gyvenimą savaitgalio išvykomis.

Pasirūpina savimi

Niekada savo ligos neslėpusi mergina sako, kad žmonės į šią žinią reaguoja skirtingai. Kai kurie – su gailesčiu, kai kurie – kaip į savaime suprantamą dalyką.

Tai, kad klasės draugai ir mokytojai iš pat pradžių žinojo, jog Julija serga cukriniu diabetu, ji vadina pranašumu. Nors didelių bėdų nebuvo nutikę, prireikus visi būtų galėję mergaitei padėti. J.Bogdziun nebėgdavo slėptis, kai tekdavo pasimatuoti cukraus kiekį ar susileisti vaistų.

Dabartiniai draugai ir pažįstami supranta, kad Julijai tai nėra rimta problema ir kad ji gerai su tuo tvarkosi. Pirmą kartą pati susileido insulino būdama septynerių – ranka labai drebėjo, bet pavyko. Visiškai pradėjo rūpintis savimi gal dvylikos metų, kai pakeitė insulino rūšį. Nuo tada tėvai tik pasiteiraudavo, kaip dukra jaučiasi.

Nėra ko gėdytis

Kur nors eidama mergina visuomet įsimeta į rankinę vadinamąjį insulino rašiklį ir cukraus matavimo aparatėlį – jų bet kada gali prireikti. Julija nejaučia nepatogumo, kai tenka pasimatuoti cukraus kiekį kavinėje ar troleibuse. Tiesa, čia pasitaiko ir kreivų žvilgsnių, nes kartais aplinkiniai pamano, kad ji – narkomanė. Tačiau į tai mergina nekreipia dėmesio. „Man keista, kai žmogus jaučia gėdą dėl to, jog serga. Neturiu ko gėdytis – šia liga sergu nuo pat vaikystės, pati jos nesirinkau. Gėdytis turi tie, kurie laiko mane narkomane”, – sako J.Bogdziun. Kadaise kompleksuoti dėl ligos ją vertė ne bendramoksliai, o kai kurie pedagogai. Pavyzdžiui, vidurinėje mokykloje mergina su visais lankė kūno kultūros pamokas, tačiau mokytoja paprašė, kad ji atsisakytų šių užsiėmimų, – pedagogė paprasčiausiai bijojo.

Kenkia karštis, stresas

Julija tikina, jog šiandien jos kasdienybė praktiškai nesiskiria nuo kitų, nereikia ypač riboti savo pomėgių. Vaikystėje tam tikro nepasitenkinimo būta: kitoms ligoninėje gulinčioms mergaitėms mamos pirkdavo saldainių, o jai – džiūvėsių. Nors namie Julija visada aptikdavo paslėptų saldumynų, mama nebausdavo, tik nuolat primindavo, kad pati turi saugotis.

Šiandien mergina nedraudžia sau suvalgyti gabalėlio torto, svarbiausia – žinoti, kada ir kiek. Dabar lengviau, nes nereikia taip skaičiuoti kiekvieno kąsnio, normas pavyksta nustatyti iš akies. Tik tiek, kad pavalgiusi turi susileisti insulino.

Vis dėlto kai kurių subtilybių esama. Neseniai J.Bogdziun pradėjo lankyti sporto klubą, bet pamatė, kad dėl užsiėmimų labai krenta cukraus kiekis, todėl vis tiek tenka valgyti. Tad siekdama norimo rezultato privalo gerai apsvarstyti savo veiksmus.

Savijautai turi įtakos ir stresas – cukrus gali pakilti, pavyzdžiui, per egzaminą. Iš anksto leistis insulino Julija nerizikuoja: per didelis cukraus kiekis nėra taip blogai kaip per mažas, kai praktiškai „išsijungia” mąstymas, galima daug greičiau nualpti. Todėl jei reikia, insulino susileidžia po egzamino.

Cukraus kiekis taip pat krenta nuo karščio, ilgo buvimo lauke saulėtą dieną. Kartą nualpo svečiuodamasi draugų sodyboje. Rytą pagulėjusi saulėkaitoje nepastebėjo, kaip atsidūrė lovoje. Padėjo draugai, nes žinojo, kaip ji elgiasi nukritus cukraus kiekiui: maišo cukrų su vandeniu, geria sulčių, valgo vaisių. Kartą buvo nualpusi ir diabetu sergančių žmonių stovykloje, tačiau aplinkinių dėka neigiamų pasekmių išvengė.

Keletas skaičių

* Šiuo metu pasaulyje diabetu serga apie 246 mln. gyventojų. Daugiau kaip 50 proc. žmonių ši liga nediagnozuota. Manoma, kad 2025-aisiais diabetu sirgs per 380 mln. žmonių. Lietuvoje 2006 metais įregistruota beveik 60 tūkst. šia liga sergančių asmenų, o tai sudaro apie 1,7 proc. gyventojų.

* Lietuvos diabeto asociacijos diabeto mokymo stovyklose atliktos apklausos duomenimis, žinių trūksta ir blogai kontroliuoja ligą beveik 30 proc. vaikų bei tiek pat suaugusių žmonių. Labai blogai – net apie 60 proc. vaikų ir daugiau kaip 20 proc. suaugusiųjų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.