Užsienio medikai į paciento namus neskuba

Dar neseniai Lietuvą drebinusios idėjos apie itin griežtą vizitų į namus ribojimą, iškvietimų, lankymosi pas gydytoją poliklinikoje bei recepto apmokestinimą kol kas pritilo. Jas siūlant pavyzdžiu rodyta užsienio praktika, tad pasidomėjome, kiek ir už ką moka Vakarų europos gyventojai, kaip ten yra organizuota kreipimosi į gydytojus tvarka.

Didžiojoje Britanijoje valstybinę medicinos politiką vykdo Nacionalinė sveikatos tarnyba – National Health Service (NHS), privati medicina teikia tik nedidelę medicinos paslaugų dalį. Šioje šalyje dirbantis kardiologas Audrius Šimaitis pasakoja, kad visos NHS paslaugos yra nemokamos, taip pat ir greitosios pagalbos atvykimas, apsilankymas pas šeimos gydytoją, ligoninės paslaugos. Taip pat nėra priemokų už vaistus. Egzistuoja tik recepto mokestis, kuris šiuo metu yra 6,5 svaro (29,9 lito). Tačiau į receptą gali įeiti iki 10 vaistų pavadinimų. Taip pat yra sukurta kompiuterinė sistema, kuria naudodamasis pakartotinus receptus lėtinėmis ligomis sergančiajam išduoda farmacininkas. Lietuvoje iki šiol vienam kompensuojamam vaistui gydytojas turi ranka išrašyti po receptą.

Šoko terapija.
Didžiojoje Britanijoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, gydytojų iškvietimas į namus neegzistuoja, nes manoma, kad per tokią apžiūrą gydytojas pacientui gali pasakyti nedaug: diagnozei patikslinti dažnai reikia papildomų tyrimų, kurie gali būti atlikti šeimos gydytojų ar ligoninių priėmimo skyriuose.

Pasak A.Šimaičio, Lietuvoje diskutuotas sprendimas nevykti į namus iš esmės yra teisingas, jei tik būtų pakakę nuoseklumo, toliaregiškumo ir pasirengimo įgyvendinti permainas. „Ar Lietuvos gydymo įstaigos yra pasirengusios sergančiųjų antplūdžiui? Mūsų ligoninių priėmimo skyriuose yra tik keli kabinetai. Daugelyje pasaulio valstybių priėmimo skyrius yra pats didžiausias ligoninės padalinys, kuriame labai greitai ir operatyviai atliekami tyrimai ir į ligoninę patenka tik tie pacientai, kuriems iš tikrųjų reikia tokios pagalbos. Jei prieš 5 ar 10 metų būtų buvę numatyta, kad 2008-aisiais nebus iškvietimų į namus, per tą laiką būtų buvę pertvarkytos poliklinikos ir priėmimo skyriai, reorganizuotas šeimos gydytojo darbas, keičiant receptų išrašymo tvarką bei aktyviai įtraukiant farmacininkus į nuolatinį vaistų tiekimą lėtiniams ligoniams, visuomenės ir pacientų reakcija būtų visiškai kitokia”, – mūsų situaciją vertino A.Šimaitis. Dar viena neišspręsta Lietuvos problema gydytojas įvardijo nedarbingumo lapelių išrašymo tvarką. Neretai peršalimu, gripu ar kitomis palyginti nesudėtingomis ligomis sergančiam pacientui gydytojo vizito reikia tik tam, kad būtų išduotas nedarbingumo lapelis. Didžiojoje Britanijoje per pirmas 5 ligos dienas darbdaviui užtenka paties darbuotojo pranešimo apie ligą. Nedarbingumo lapelis būtinas tik nuo šeštos ligos dienos. Tokia tvarka gerokai sumažina šeimos gydytojų darbo krūvį.

Mokėti nesunku

Norvegijoje dirbantis neurologas Dalius Bansevičius pasakoja, kad šios šalies pacientas už medicinos paslaugas moka tam tikrą sumą, kuri sudaro apie 10-20 proc. tikrosios paslaugos vertes. Šiuo metu šeimos gydytojo konsultacija kreipiantis dieną kainuoja 130 kronų (55,9 lito), kreipiantis vakare, po darbo – 220 kronų (94,6 lito). Gydytojo vizitas į namus dieną atsieina 180 kronų (77,40 lito), po gydytojo darbo valandų – jau 295 kronas (126,85 lito).

Anot D.Bansevičiaus, Norvegijoje taip pat laikomasi vizitų į namus ribojimo politikos: visada prašoma, kad pacientas pats atvažiuotų į gydymo įstaigą – į namus gydytojas vyksta labai retai, tik išimtinais atvejais. „Todėl prieš skambindamas gydytojui žmogus visada pasvarsto, ar tikrai reikia tai daryti. Kita vertus, mediko konsultacija nėra tokia brangi, kad atbaidytų žmones esant labai rimtam susirgimui”, – pasakoja D.Bansevičius. Jo duomenimis, konsultuojantis pas kitą specialistą, pavyzdžiui, neurologą, tenka mokėti 280 kronų (120,4 lito). Už vadinamąjį telefoninį receptą, kai gydytojas gali paskambinti į vaistinę ir padiktuoti recepto turinį arba norint receptą atsiimti pas slaugytoją, kai gydytojo konsultacijos nereikia, o receptas tik pratęsiamas, taip pat reikia mokėti. Tačiau mokestis nedidelis, sudaro 35 kronas (15 litų). Laboratoriniai tyrimai kainuoja 47 kronas (20,2 lito), rentgeno nuotrauka – 200 kronų (86 litus). Greitosios pagalbos iškvietimas į namus atsieina tiek pat, kiek ir gydytojo vizitas, išskyrus atvejus, kai guldoma į ligoninę.

Nuo bet kokių mokesčių visai atleisti tik vaikai iki 12 metų. Gaunantys minimalią – apie 10 tūkst. kronų (4 tūkst. litų) per mėnesį pensiją nemokamai gauna tik kompensuojamuosius vaistus, o už kitas paslaugas turi susimokėti.

Pasak D.Bansevičiaus, Norvegijoje yra nustatyta tam tikra piniginė riba, nuo kurios medicinos paslaugos tampa nemokamos, – ji siekia 1740 kronų (748,2 lito). Prie nemokamų paslaugų priskiriama ir kelionė taksi bei kitas transportas į (iš) gydymo vietos. Beje, taksi paslaugos įskaitomos tik tada, kai kito transporto nėra ar sveikatos būklė neleidžia juo naudotis.

„Mokėti šiuos mokesčius nėra sunku, nes vidutinė norvego alga siekia apie 300 tūkst. kronų (129 tūkst. litų) per metus, taigi, maksimali 1740 kronų metinė suma tesudaro mažiau nei 1 proc. jo metinio atlyginimo. Todėl socialinės įstaigos medicinos paslaugas apmoka tik išimtinais atvejais, pavyzdžiui, visiškai neturintiems pajamų asmenims, narkomanams, ką tik atvykusiems pabėgėliams iš kitų kraštų ir t. t.

Anot gydytojo, norvegiškas medicinos paslaugų kainas ir algas perkėlus į Lietuvą, už daktaro konsultaciją pas mus reikėtų mokėti apie 10-15 litų, už aukštesnio lygio paslaugą – t. y. teikiamą vakare, specialisto konsultaciją, greitosios iškvietimą ir pan. – 15-20 litų. Pasiekus 150-170 litų ribą, visos medicinos paslaugos, taip pat ir vaistai, transportas iš (į) gydymo įstaigą tais metais taptų nemokamos”, – lygino D.Bansevičius. Pašnekovo nuomone, šiaip ar taip, tam tikrus mokesčius už medicinos paslaugas teks įvesti ir Lietuvoje, nes viskas kainuoja. Neturintiesiems jokių pajamų, išlaidas galėtų apmokėti savivaldybių socialiniai skyriai.

Nevyksta net pas vaikus

Švedijoje gyvenantys lietuviai pasakoja, kad išsikviesti gydytojo į namus šioje šalyje praktiškai negalima. Net ir tada, jei negaluoja vaikai. LŽ pašnekovų nuomone, Lietuvos žmonės pas gydytoją bėga daug dažniau ir dėl niekniekių, pavyzdžiui, dėl vaikų slogavimo ar pradinio karščiavimo, antibiotikus taip pat pradeda vartoti daug anksčiau nei Švedijoje. Šioje šalyje laikomasi nuomonės, kad vaikų ligas dažniausiai sukelia virusai, o tokiems susirgimams gydyti antibiotikai netinka, jie nepadeda. Vaikams karščiuojant ilgiau nei dvi ar tris dienas, jie yra priimami gydytojo, – vadinasi, galėjo atsirasti komplikacijų. Ambulatorijoje greitai atliekami nesudėtingi nemokami tyrimai, nustatomos ligas sukėlusios bakterijos, tada išrašomi antibiotikai. Galima kreiptis ir į privačius vaikų gydytojus, – tai taip pat nieko nekainuoja, nes vaikams iki 18 metų visos paslaugos yra nemokamos.

Į namus medikai keliauja tik pas senyvus žmones, kuriems reikia ypatingos globos. Pas juos vyksta papildomą specializaciją turinčios slaugytojos, galinčios išrašyti tam tikrų vaistų. Įprastinės apžiūros vyksta pas ambulatorijose dirbančius šeimos gydytojus. Paskambinus pirmiausia tenka kalbėtis su slaugytoja, kuri tarsi filtruoja pacientus, spręsdama, ar reikalas išties rimtas. Suaugusiesiems už apsilankymą pas šeimos gydytoją reikia mokėti apie 110 kronų (40,7 lito). Tai vadinama simboliniu mokesčiu, nes didžiąją dalį paslaugos apmoka ligonių kasos. Receptas Švedijoje išrašomas nemokamai. Jei vaistų reikia ilgesniam laikui, gydytojas gali iš anksto parašyti tęstinius receptus, per kompiuterinę sistemą nusiųsti juos į vaistinę, kur pacientas juos gaus pateikęs asmens dokumentą. Užsirašius pas gydytoją specialistą tenka mokėti apie 250 kronų (92,5 lito) už pirmą apsilankymą. Jei liga rimta ir gydytojas skiria lankytis papildomai, tokių mokesčių mokėti dažniausiai nebereikia.

Greitoji medicinos pagalba pas pacientą vyksta tik rimtai susirgus ar susižeidus. 112 tarnyboje dirbantys operatoriai sprendžia, ar siųsti greitąją, ar žmogus pats galės nukeliauti iki gydytojo priimamojo. Už greitosios medicinos pagalbos atvykimą papildomai mokėti nereikia.

Pasirenka ligonių kasą

Vokietijoje egzistuojanti medicinos paslaugų apmokėjimo sistema gerokai skiriasi nuo lietuviškosios. Pas mus sveikatos draudimo mokesčiai išskaičiuojami iš atlyginimo, o Vokietijoje visada tenka mokėti papildomai. Studentai moka pigiau, vėliau kaina priklauso nuo uždarbio. Turint daugiau vaikų kartais apsimoka šeimos draudimas. Benamiai irgi yra apdrausti, už juos moka valstybė.

Berlyne studijuojanti lietuvė pasakoja, kad per mėnesį ligonių kasai sumoka 60 eurų (210 litų), jos dirbantis draugas – apie 100 eurų (350 litų). Mokesčio dydis priklauso nuo to, ką pacientas pasirinkęs: valstybinę ar privačią ligonių kasą. Pastaroji kartais apmoka daugiau išlaidų, bet mėnesio įmoka taip pat yra didesnė.

LŽ pašnekovė priklauso valstybinei ligonių kasai. Ji sako, kad kreipusis į gydytoją – nesvarbu, dėl kokios bėdos – turi sumokėti 10 eurų (35 litų) mokestį. Tačiau jis mokamas ne dažniau kaip kartą per 3 mėnesius. Kiekvienas vokietis turi savo ligonių kasos kortelę, primenančią įprastą banko kortelę, – atėjus pas gydytoją nuo jos ir nuskaitomas minėtasis mokestis.

Recepto išrašymas Vokietijoje nekainuoja, greitoji medicinos pagalba bei gydytojo vizitas į namus – taip pat. Tačiau medikai į namus kviečiami ir jų paslaugos apmokamos tik esant tikrai sunkiai būklei. Iš dažno dirbančio vokiečio išgirsi, jog gydytoją kvietę gal tik kartą ar nė karto gyvenime, – dažniau to prireikia senyviems žmonėms. Tačiau Vokietijoje gali tekti papildomai susimokėti už gydymąsi ligoninėje, – norint išvengti didesnių išlaidų tenka papildomai apsidrausti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.