Prieš beveik pusę amžiaus į tarptautinės švietimo politikos areną įžengusi mokymosi visą gyvenimą koncepcija dabar užima esminę vietą. Lietuvoje taip pat vis daugiau žmonių ima suvokti, jog mokymasis nėra vien jaunuomenės pareiga.
Kaip drąsiai suaugusieji priima iššūkį mokymąsi paversti įpročiu, kokios galimybės jiems siūlomos bei ko vis dar galėtume pavydėti užsienio valstybėms, „Vakarų ekspresas” teiravosi pagrindinio specializuoto suaugusiųjų mokymo centro regione VšĮ Klaipėdos darbo rinkos mokymo centro vadovės Birutės Dirmotienės.
Dar visai neseniai gyvavo nuostata, jog vienąsyk įgyto išsilavinimo pakaks visam gyvenimui. Ar ji keičiasi šiandien?
Iš tiesų dideliais tempais keičiasi ne tik technologijos, darbdavių poreikiai, bet ir žmonių suvokimas. Norint išlikti konkurencingu darbo rinkoje, nuolat gilinti savo žinias bei tobulinti įgūdžius yra neišvengiama. Prieš kelerius metus, 2004-2005 metais, susidūrėme su norinčiųjų mokytis suaugusiųjų skaičiaus mažėjimu, tačiau nuo praėjusių metų domėjimasis mokymosi galimybėmis vėl ėmė augti. Galiu drąsiai teigti, jog poreikis mokytis visą gyvenimą yra. Vien mūsų centras, kasmet išleidžiantis apie 4000 „mokinukų”, visų norinčiųjų priimti neišgali.
Kas daugiausia kreipiasi į mokymo centrą?
Mūsų centras siūlo profesinį mokymą, galimybę patobulinti kvalifikaciją bei persikvalifikuoti. Todėl daugiausia dirbame su atitrūkusiais nuo darbo rinkos asmenimis – bedarbiais, mamomis, grįžusiomis iš vaiko auginimo atostogų. Nuo 2001 metų centre įdiegę nuotolinio mokymo kursus sulaukėme didelio valstybės tarnautojų susidomėjimo. Kadangi glaudžiai bendradarbiaujame su darbo birža, apie 40 procentų visų besimokančiųjų sulaukiame su jos siuntimu, dar beveik antra tiek ateina savo ir apie 12 procentų darbdavio iniciatyva. Beje, turiu pastebėti, kad mūsų mokinių kolektyvas labiau moteriškas. Du trečdaliai besimokančiųjų – moterys. Gal jos aktyvesnės, veržlesnės.
Kokias galimybes turi norintieji mokytis suaugusieji?
Manau, kad dabar Lietuvoje galimybes mokytis, patobulinti kvalifikaciją turi visi norintieji, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar amžiaus. Siūloma nemažai programų, pritaikytų žmonėms su negalia. Taip pat sudaromos sąlygos mokytis iš įkalinimo įstaigų grįžusiems asmenims. Suaugusiųjų rengimu užsiima visos profesinės mokyklos, turime nemažai ir privačių tokios paslaugos teikėjų.
Kokių žinių ar įgūdžių daugiausiai pageidauja besikreipusieji į Jūsų vadovaujamą įstaigą?
Mūsų centras siūlo per 80 formaliojo mokymo, apie 150 neformaliojo mokymo, t. y. kvalifikacijos tobulinimo, bei dar 37 nuotolinio mokymo kursų programas. Vyriškiai dažniausiai pageidauja mokytis pagal autošaltkalvių, suvirintojų, vairuotojų programas. Moterys labiausiai domisi grožio specialybėmis, virėjų ar administratorių darbu.
O kokios suaugusiųjų įsidarbinimo galimybės? Ar darbdaviai nesibaido vyresnio amžiaus darbuotojų?
Suprantama, kad įgijus kvalifikaciją ir nuolat tobulinant savo įgūdžius vietą darbo rinkoje surasti kur kas lengviau. Realią galimybę įsidarbinti turi bent 80-90 procentų mokymus baigusių asmenų. Bėda ta, kad ne visi to nori. Beje, pastebiu ir kitą tendenciją – nemažai mūsų mokinių vos baigę kursus išvyksta į užsienį. Būna net tokių atvejų, kai turintys darbo vietą kitoje šalyje žmonės sugrįžta čia pasitobulinti ir vėl išvažiuoja.
O darbuotojų amžius tikrai nebėra kliūtis. Darbdaviai nebeignoruoja vyresnio amžiaus žmonių, mielai įdarbina net neturinčius patirties ir investuoja į mokymus.
Su kokiomis problemomis susiduria suaugusiųjų mokymo įstaigos?
Darbas su suaugusiais žmonėmis iš tiesų specifinis, tai ne jaunimą mokyti. Čia tarp mokinio ir mokytojo negali būti jokio barjero, o bendravimas turi būti labai korektiškas. Žmonės dažniai ateina su nuostata, jog viską moka, o pasirodo, kad taip nėra. Net paprasčiausius blynus iškepti reikia įgūdžių. Mokytojui tenka labai atsargiai tai įrodyti. Dažnai mūsų mokiniams reikia ne tik žinių, bet ir galimybės išsikalbėti, pasiguosti… Ateina žmonės su didelėmis psichologinėmis problemomis, iš nedarnių šeimų. Negali neišklausyti. Todėl pradėjome galvoti apie naują – socialinio darbuotojo etatą. Dar viena bėda, kai ateina vis dar nežinantis ko iš gyvenimo nori žmogus. Norėdami jiems pagelbėti vykdome neformalaus švietimo programą, skirtą supažindinti su įvairiomis profesijomis.
Bene didžiausia problema – ryšio su darbdaviais stoka. Tiesa, šioks toks poslinkis yra – konsultuojamės su jais rengdami mokymo programas, kviečiamės dalyvauti egzaminų komisijose. Tačiau norėtume daugiau bendradarbiavimo. Deja, vis dar nemažai darbdavių pageidauja nepajudinę nė piršto gauti patyrusį, kvalifikuotą darbuotoją.
Ar labai suaugusiųjų mokymo srityje atsiliekame nuo užsienio?
Centras turi nemažai partnerių kitose šalyse. Kai prieš beveik dešimtį metų pirmąsyk nuvykau į Švediją, buvau sukrėsta – viskas atrodė taip nauja. Dabar, manau, jau baigiam suvienodėti. Turime nė kiek neprastesnę mokymo bazę, daugybę mokymo programų. Pavydžiu nebent glaudesnio tokių įstaigų bendradarbiavimo su su darbdaviais. Užsienyje pastarieji mielai investuoja į mokymo įstaigas, aktyviai dalyvauja jų valdyme. Pavydėti dar galėtume ir draugiško mokinių bei mokytojų bendravimo. Pas mus vis dar trūksta šypsenų ir šilumos. Kodėl? Valstybei derėtų pagaliau atsigręžti į mokytoją. Jie šiandien „skęsta” popieriuose ir tiesiog pristinga laiko ir jėgų savo tiesioginiam darbui.