Briuselyje vienu populiariausių anekdotų laikoma priesaika, kuria prisiekia Europos komisarai, pasižadėdami būti visiškai nepriklausomi „nuo savo gimtosios šalies”.
Prieš pradėdami eiti savo pareigas komisarai prisiekia ginti bendrus Europos interesus ir „nei siekti gauti, nei laikytis instrukcijų”, duodamų bet kurios ES priklausančios šalies vyriausybės. Po šios priesaikos dirbdami Briuselyje jie niekada negali sakyti „mano šalis” arba „mano vyriausybė”. Jei komisaras būtinai nori paminėti savo valstybę, jis sako: „Šalis, kurią geriausiai pažįstu.”
Priesaika sau, tikrovė sau
Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kokia veidmainiška tokia kalba. Pakanka prisiminti karštas diskusijas lapkričio 13-ąją, kai už daugiakalbystę atsakingas komisaras pareikalavo, kad laisvės, saugumo ir teisingumo komisaras paspaustų Italijos vyriausybę, kuri ketina priimti dekretą, leidžiantį deportuoti iš Italijos rumunų imigrantus. Vertinant iš oficialių ES pozicijų, toks reikalavimas glumina. Tačiau viskas tampa aišku, kai sužinai, jog daugiakalbystės komisaras Leonardas Orbanas yra rumunas, o Rumunija spaudžia Briuselį norėdama apginti savo emigrantus. Ir tai tik pikantiškas sutapimas, kad šiuo atveju L.Orbano interesai susidūrė su Italijai atstovaujančio teisingumo komisaro Franco Frattini interesais.
Ir taip yra visada. Europos Komisijos bandymas prastumti raportą dėl narystės ES siekiančios Turkijos padarytos pažangos nepatiko Kiprą atstovaujančiam Sveikatos apsaugos komisarui, kuris dar jaučia ir tvirtą aplinkosaugos komisaro (graiko) užnugarį. Bandymas nustatyti bendras taisykles korporacijoms dėl jų mokamų mokesčių buvo giliai įšaldytas, kai „įsiutusio” lobizmo ėmėsi komisaras Charlie McCreevy, atsakingas už vidaus rinką ir paslaugas. Mat Ch.McCreevy yra airis, o Airija garsėja kaip mažų mokesčių šalis ir tik pralaimėtų harmonizavus mokesčius. Kaip svarbiausias Ch.McCreevy argumentas tapo priminimas kolegoms, kad „šalis, kurią jis geriausiai pažįsta”, t. y. Airija, privalo referendumu pritarti Europos sutarčiai.
Tiems, kurie svajoja apie vieningą federalinę Europą, sako, kad tokie įsikišimai, labai jau atsiduoda nacionaliniais interesais, apkartina Europos vienybės sąvoką, kuri turėtų būti laikoma šventa. O tuos, kurie jau laiko Europos Komisiją Europos vyriausybe embriono stadijoje, be galo siutina nacionalinis lobizmas, kenkiantis 27 šalių narių kolegialumui.
Nacionalinis lobizmas
Šiandien kiekviena ES priklausanti valstybė turi savo komisarą todėl net tuomet, kai pirmininkaujantis turi visų sėdinčiųjų prie stalo pritarimą, kad sprendimas būtų priimtas, prireikia beveik dviejų valandų.
Anksčiau komisarai buvo labai gerbiami ir laikomi aukšto rango funkcionieriais. Dabar, kai jų atsirado 27, Briuselyje atvirai sakoma: „Nemanau, kad kuris ES pareigūnas galėtų juos visus išvardyti.” Be to, kai kuriuos naujuosius komisarus senieji eurokratai pašaipiai vadina „didžiai fiktyviais portfeliais” (prie tokių jie priskiria ir jau minėtą L.Orbaną).
ES plėtra suardė ir senus, įprastus „klubinius” reikalų tvarkymo būdus. Jau kurį laiką Briuselyje teigiama, kad labiausiai lobizmu užsiima tos 12 valstybių, kurios prisijungė prie ES po 2004 metų. Dažnai galima išgirsti, kaip senųjų ES narių atstovai sako: „Aišku, kad dėl politinės kultūros stokos naujosios šalys narės nesupranta, koks turi būti komisaro vaidmuo, tačiau ir patys tą daro, kai tik paliečiami jų interesai.”
Nacionalinių interesų gynimas jau ima kelti pavojų visai ES, nes nacionaliniai politikai savo komisarus pavertė politiniais žvalgais – juk jie turi naudingos informacijos, kuri ypač praverčia, kai ES plečiasi. Todėl visos ES narės, įskaitant ir valstybes, kurios įkūrė šią organizaciją, tikisi iš savo komisarų lobizmo, kai tik bus reikalas, nors ir pripažįsta, kad tai gėdingas reiškinys. Mojavimas nacionaline vėliava labiausiai akivaizdus per Komisijos sesijas. Šiose maratoninėse sesijose, vykstančiose keturis kartus per metus, svarstoma, ar verta vienos ar kitos šalies vyriausybes atiduoti teismui už ES taisyklių ignoravimą. Tačiau tam visada pasipriešina tos šalies apie kurią kalbama, komisaras, nors jis, kaip ES funkcionierius, turėtų jausti pareigą viską rūpestingai pasverti bent pačiais jautriausiais atvejais ir nesivadovauti iš savo šalies vyriausybės gautais išsamiais nurodymais.
Vienas žmogus, vienas balsas
Žinoma, tokį komisarų elgesį buvo galima numatyti ir racionaliai paaiškinti skirtingais ES narių interesais. Tačiau tai jau šiandien kelia rimtą klausimą – kaip Europos Komisija galės sėkmingai dirbti po 2014 metų, kai ne kiekviena valstybė turės savo komisarą, ir ką reikės daryti, kad bendras darbas būtų efektyvus. Pagal naują sutartį Komisija turėtų būti mažesnė ir tik du trečdaliai ES valstybių narių turės savo komisarą vienu ar kitu metu, nes komisarai keisis pagal griežtą rotaciją.
Pernai, kai Nicolas Sarkozy dar buvo tik kandidatas į Prancūzijos prezidentus, jis pareiškė, kad rotacinė sistema, kai neatstovaujama kai kurioms šalims, gali produktyvumą iškelti aukščiau įstatymiškumo. N.Sarkozy citavo „nesuprantamą kai kurių valstybių norą” būtinai turėti vietą prie Komisijos stalo, tačiau iš tiesų pati Prancūzija nesugeba nuslėpti noro turėti savo komisarą visą laiką. Būtent todėl dabartinis Prancūzijos prezidentas retoriškai klausė, kokia būtų viešoji nuomonė, jei Komisijos sprendimas sukeltų pavojų didelės kompanijos išlikimui vienoje kurioje šalyje, o prie stalo nebūtų sėdėjęs tos šalies atstovas.
Išrinktam prezidentu N.Sarkozy nepasisekė pasiekti, kad būtų atsisakyta „lygiateisės” rotacijos” aptariant naują ES sutartį, tačiau jo iškelta problema išlieka. Sveikas protas diktuoja, kad labai svarbu sumažinti komisarų skaičių Europos Komisijoje. Europos Sąjunga greitai turės 30 narių, ir jei ji turės dar ir 30 komisarų, bus daug bėdos, kai reikės organizuoti darbą užplūdus nelabai svarbiems klausimams.
Šalies prestižas nelaikomas svariu argumentu siekiant permainų. Realiame pasaulyje net nelabai svarbu, kad su kai kuriais komisarais nelabai skaitosi patys eurokratai. Labai žmogiška, nors ir neprotinga, kad aukščiausio rango eurokratai negali pamiršti savo nacionalinės priklausomybės. Visa tai geriausiai apibūdino prancūzai sakydami, kad veidmainystė – tai duoklė, kurią nacionaliniai interesai turi sumokėti už Europos Sąjungos vertybes. Tačiau ar tai reiškia, kad komisarai gali laužyti duotą priesaiką?