Europa neatsikratys energetinės priklausomybės

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Financial Times” nuomone, Europa dar daugelį metų bus priklausoma nuo dujų tiekimo iš Rusijos ir Šiaurės Afrikos. Apie šią priklausomybę ir energetinio saugumo perspektyvas dienraščiui pasakojo didžiausios Italijos dujų ir naftos kompanijos „Eni” vadovas Paolo Scaroni.

Dujos svarbesnės už naftą.
Šiuo metu pasaulį labiausiai neramina nuolat kylančios naftos kainos. Tai nesunku paaiškinti – juk naftos barelis greitai gali kainuoti daugiau nei šimtą dolerių. P.Scaroni pažymi, kad europiečiams kur kas labiau reikėtų rūpintis stabiliu dujų tiekimu. Kasmet Europa suvartoja vis daugiau dujų. Atitinkamai didėja ir priklausomybė. Europa yra neapdrausta ir nuo dujų kainų kylimo – jų kaina yra tiesiogiai susijusi su dyzelio ir mazuto kainomis.

„Mes turime atsižvelgti į tai, kad po pusmečio europiečiai mokės beveik po šimtą dolerių už naftos barelį. Naftos kainos kils, o tai lems dujų brangimą. Vadinasi, komunalinių paslaugų mokesčiai taip pat bus didesni”, – sakė P.Scaroni. Dar kartą reikia pažymėti, kad dujų kaina nėra esminis faktorius. Svarbiausias Europos rūpestis yra užsitikrinti pastovų jų tiekimą.

Šiuo metu Europos Sąjunga importuoja 60 proc. visų suvartojamų dujų iš trijų didžiausių tiekėjų – Rusijos, Alžyro ir Norvegijos. Kadangi dujų suvartojama daugiau, didėja ir importo dalis. Tai reiškia, kad didėja ir ES priklausomybė nuo tiekėjų. Alternatyvos dujoms ES neturi, nebent tik teoriškai. Šiandien vis dažniau dujos naudojamos kaip kuras elektros jėgainėse – vadinasi, ES net nesvarsto galimybės mažinti jų suvartojimo. Norvegijos dujų atsargos nėra begalinės – jos gali būti išeikvotos per artimiausius 20 metų. Gali būti, kad ES turės tik du stambius dujų tiekėjus – Rusiją ir Alžyrą.

Bendri monopoliniai interesai

Būtent todėl P.Scaroni tvirtina, kad dabartinė antimonopolinė ES politika, draudžianti tai pačiai kompanijai tiekti žaliavas ir paskirstyti jas galutiniam vartotojui – bergždžias reikalas. Tokia pozicija, be abejonės, yra nenaudinga Rusijai, kuri kaip tik siekia kontroliuoti visą energetikos grandinę: nuo gavybos telkinyje, iki tiekimo į europiečių namus. Antimonopolinė politika nenaudinga ir Italijos milžinei „Eni”, kuri turėtų atsisakyti dujų transportavimo šalies teritorijoje.

Nenuostabu, kad P.Scaroni poziciją remia Maskva. „Gazprom” direktorių tarybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas pareiškė, kad dabartinė ES politika energetikos kompanijų atžvilgiu gali turėti neigiamos įtakos ilgalaikiam dujų tiekimui užtikrinti. O tai jau skamba kaip šantažas. Maskva šioje situacijoje taiko savo pamėgtą ir Europoje ne kartą išbandytą politiką „skaldyk ir valdyk”. Nepajėgdama pakeisti Briuselio politikos ji siekia dvišalių sutarčių. Tokią strateginės partnerystės sutartį „Gazprom” pasirašė ir su „Eni”.

Kieno energetinis saugumas?

„Gazprom” neseniai paskelbė atvirą laišką, kuriame tvirtino, kad Rusijos kompanija – monopolininkė, kuri yra tvirtai pasiryžusi dirbti, kad užtikrintų energetinį Europos saugumą. Tačiau kas yra tas energetinis saugumas? ES viduje pasigirsta vis daugiau retorikos, tvirtinančios, kad energetinis saugumas – tai importas iš stambiųjų dujų gavėjų. Tačiau tokiu atveju tikrąsias garantijas gauna ne Europos vartotojai, o dujų tiekėjai, pirmiausia – Rusija. Ji gauna garantuotą ir visiškai nuo jos priklausantį pirkėją – ES. Europa, kurios saugumu taip rūpinasi „Gazprom”, vis pasyviau ieško alternatyvių dujų importo šaltinių.

ES lyg apakusi kartoja tą pačią maldelę: svarbiausia yra tiekimas. Rusijai daroma viena nuolaida po kitos. Maskva įteisino valstybės viešų eksportinių vamzdynų monopoliją, atsisakė pasirašyti Energetikos chartiją, sukūrė neskaidrias dujų kainos nustatymo schemas, ėmė manipuliuoti dujų kainomis, siekdama politinių tikslų pradėjo sėkmingai supirkti ES energetikos kompanijų aktyvus. Reikia pažymėti, kad savo kompanijų akcijų europiečiams ji nesutinka parduoti jokiomis sąlygomis. Jei Vakarų kompanija įsigyja dalį kurio nors naftos ar dujų telkinio – ji dažnai būna administracinėmis priemonėmis eliminuojama. ES energetikos rinkos konkurencingumo aplinka nuolat blogėja.

Kuriamas dujų kartelis

Kremliaus užsienio energetikos politika yra itin aktyvi ir netgi agresyvi. Siekdama galutinai užsitikrinti Europos priklausomybę Maskva savo eksporto politiką siekia derinti su antru didžiausiu dujų tiekėju – Alžyru. Todėl 2006 metais buvo apsirašytas savitarpio supratimo memorandumas tarp „Gazprom” ir Alžyro valstybinės dujų kompanijos „Sonatrach”. Pagal šį susitarimą 69 proc. viso Italijos dujų importo yra kontroliuojami tik vieno platintojo. Tikrai kartelinių susitarimų kol kas nėra, bet Rusijos-Alžyro dujų kartelio vizija jau nebeatrodo tokia miglota, kokia buvo 2005-aisiais.

Net Rusijos sąjungininkas P.Scaroni pripažino, kad dviejų – trijų dalyvių dujų kartelis taptų žymiai įtakingesne organizacija, nei šiuo metu yra OPEC. Praėjusių metų pabaigoje „Eni” tapo didžiausia „Gazprom” dujų pirkėja. P.Scaroni ir šalies premjeras Romano Prodi pasikvietė į Romą Rusijos atstovus ir pasirašė su jais susitarimą dėl naujo rusiško dujotiekio „Pietų srautas” tiesimo. Tokiu būdu Italija apgynė Rusijos interesus ir beveik „nužudė” alternatyvaus dujų tiekimo projektą „Nabucco”. Argumentacija tokia pat: projektas žymiai padidins dujų tiekimo stabilumą. Pamirštas paminėti vienas aspektas: „Pietų srauto” projektas padidins ir ES priklausomybę nuo Rusijos.

Rusijos draugai

Puikus Maskvos žaidimas su Italija yra ne vienintelis pavyzdys. Visiems puikiai žinomas „Šiaurės srauto” projektas su Vokietija. Pastarosios politikai kartojo, kad gaudama dujas tiesiogiai per Baltijos jūrą Vokietija siekia išvengti antkainio, kurį už tranzitą taikytų Baltijos šalys ir Lenkija. Tačiau net patys konservatyviausi skaičiavimai rodo, kad vamzdynas Baltijos dugnu atsieis bent tris kartus brangiau nei toks pat dujotiekis sausuma. Net taikant tranzito mokesčius, per Baltijos šalis tiekiamos dujos būtų pigesnės.

Šiandieninė Rusijos dvišalių kontaktų politika akivaizdžiai yra pergalinga. Baimindamasi dujų deficito Europa nuolaidžiauja Maskvai ir atsisako pati sau prisipažinti, kad energetinis saugumas kol kas niekaip nėra užtikrinamas. O taip yra todėl, kad į šią sąvoką neįtraukiami trys svarbiausi komponentai: nepriklausomybė nuo geopolitinių jėgų, rinkų nepriklausomybė ir patikimumas. Europa turi suprasti, kad pati energetinio saugumo sąvoka yra vienareikšmiškai teigiamas reiškinys. Tačiau ta forma, kuria ES naudojasi šiandien, su tikruoju saugumu neturi nieko bendro ir yra tik žalinga.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.