„Arką” užliejo moterų šiluma

Retas atvejis – vienu metu „Arkoje” penkios menininkės savo kūryba užpildė visas galerijos erdves: Gražina Vitartaitė, Jolanta Teišerskytė-Stoškienė, Irena Bajorūnaitė, Vilija Kneižytė, Liucija Rožė Navalinskienė surengė savo personalines parodas.

Dailininkių nesieja jokie stilistiniai panašumai, jos skirtingų kartų atstovės, dirbančios skirtinga technika. Taigi penketuko paroda – ne tiek malonus sutapimas, kiek rengėjų išradingumas sukviesti itin gausų ir įvairiaamžį gerbėjų būrį. Kita vertus, vernisažas suteikė progą vyrams pažerti puokštę komplimentų, žodinių įmantrybių neišlepintoms kolegėms.

Ko gero, lytis – per menkas argumentas skirtingas ekspozicijas vertinti kaip vientisą kolekciją. Darbus pateikia skirtingos asmenybės, kūrybą subrandinusios į personalines parodas. Taigi vietoje apibendrinančio žvilgsnio – pasivaikščiojimas po atskiras sales.

Jauti meistro ranką

G.Vitartaitė. Nepaisant tapybinių efektų: vos juntamų simbolių, atskirų fragmentų abstrakcijos, tapytoja išlieka labai dėmesinga motyvui. Ji nesiekia atsiriboti nuo konkretaus peizažo, tiesiog jis traktuojamas nepaprastai jautriai, suteikiant savitos, kiek melancholiškos nuotaikos.

Jauti meistro ranką. Technikos subtilumas bene ryškiausiai pasireiškia „baltos spalvos baltame fone” tapyboje („Baltas žaidimas”), primenančioje ypač sudėtingą kiauraraštį nėrinį.

Savo parodą pavadinusi „Vidinės laisvės link”, autorė ir plėtoja savo kūrybą subjektyvesnio žvilgsnio kryptimi. Kupinus nuotaikos ir beveik juntamo kvapo peizažus („Vakaras”) ir natiurmortus („Žavi ir laikina”) keičia drobės, kuriose išorinį pasaulį nustelbia vidinių išgyvenimų pėdsakai ir, žinoma, drąsesni plastiniai eksperimentai („Judėjimas erdvėje II”).

Savo jausmingumu ir savotiška, kartais net koketiška elegancija G. Vitartaitės kūryba, ko gero, moteriškiausia.

Vengia išpūsto dramatizmo

J.Teišerskytė-Stoškienė. Menininkė visiškai teisi savo ekspoziciją pavadinusi „Fantastinis realizmas”. Moteriškai žavūs ir atpažįstami subjektai knibžda perspektyvos ir gravitacijos dėsnius ignoruojančiame pasaulyje. Dailininkė konstruoja situacijas, vengdama išpūsto dramatizmo. Egzotiški personažai gyvena autorės sugalvotą gyvenimą („Kalnas”, „Kaktusas”). Tai istorijos be pradžios ir pabaigos. Panašiai turbūt gimsta pasakos ar mitai. Atvirų skambių spalvų, raiškių siluetų tapybą galėtum pavadinti monumentalia, tačiau lengva ironija, šiltas žvilgsnis išduoda visiškai kitus tikslus. Tai gero meistro, jautrios koloristės žaidimas savo susikurtame pasaulyje.

Moters rankos šiluma

V.Kneižytė. Plastikos įvairovė jau seniai ištrynė dailės šakų rėmus. Todėl V.Kneižytę vadinti grafike – daugiau inercijos reikalas. Jauniausioji dalyvė demonstruoja labai vientisą, kryptingą meną. Jos abstrakcijos primena subtiliai išaustas plokštumas. Stebina spalvinis išradingumas ir tiesiog dizaineriškas saiko ir kūrybinio takto jausmas. Nepaisant intriguojančių pavadinimų („Žavinga nežinomybė”, „Flirtas”), ten nieko nevyksta. Vien nuojautos, spalvos ir tekstūros pažadintų prisiminimų aidai. Tai kitos kartos atstovė, nejaučianti sentimentų realybės vaizdiniams, koncentruota į grynai plastinius eksperimentus. Nepaisant išraiškos minimalizmo, atrastum liaudiškų audinių atgarsių, o gal tiesiog moters rankos šilumą.

Nesiekia stebinti modernumu

L.R.Navalinskienė. Jubiliejų atšventusi dailininkė nesiekia nustebinti žiūrovų modernumu. Vyraujantys kultūros žmonių portretai pabrėžtinai realistiški, lengvai atpažįstami. Siekimas perteikti charakterį, būdingą veido išraišką, net mimiką, menininkę sąmoningai ar ne atveda į linksmo šaržo sritį. Tačiau, sprendžiant iš pačių portretuojamųjų reakcijos, toks traktavimas jiems visai priimtinas.

Pasteliniai peizažai pagal formą kur kas laisvesni. Nekaustoma panašumo reikalavimų dailininkė sugeba taikliai perteikti motyvo nuotaiką. Poetiški ir jautriai stilizuoti jos Nidos peizažai. Šiuo metu, kaip pati prisipažįsta, atradusi Dzūkiją.

„Netobulo štricho kadrilis”

I.Bajorūnaitė. Autorė juokais prisipažįsta, kad jos parodos pavadinimą – „Netobulo štricho kadrilis” – suintrigavo televiziniai „šokių dešimtukai”. Toks groteskas persmelkia ir visą ekspoziciją. Nespalvoti piešiniai primena rupius medžio raižinius ir artimi liaudies kūrybai. Religiniai ir etniniai tipažai piešiami sodria, energinga linija. Ekspresija tiesiog laužo ankšto formato rėmus. Raiškios ir kampuotos briaunos veržiasi iš plokštumų, pretenduodamos į skulptūros trimatiškumą. Eksponuojami kūriniai suskirstyti į ciklus – „Dievai ir žmonės”, „Padermės pavidalai”, „Motyvai iš mano gyvenimo”.

Moterų dailininkių parodos tiek užsienyje, tiek Lietuvoje turi savo senas tradicijas. Matydamos realybę savitai moteriškai, menininkės mūsų rūsčiam vyriškam pasauliui suteikia šilumos ir švelnumo.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.