Artūras Elzbergas, Naujosios Akmenės įmonės „Eternit Akmenė” vadovas, tvirtina, kad mes patys mažai darome įtakos savo sėkmei. Jo nuomone, lietuvybės nepametėme, tik kažkaip užmiršome. Valstybės sprendimai, pasak verslininko, toli gražu negina visų piliečių interesų.
Sėkmės kalvių nebūna
– Šiandien LŽ su Jumis kalbasi kaip su sėkmingu verslininku. Ar žmogų lydi sėkmė, ar jis ją „kala”? Pavyzdžiui, kokie genialūs sprendimai dabar leidžia vadinti Jūsų vadovaujamą įmonę viena pirmaujančių savo srityje?
– Gyvenime vadovaujuosi tokiu principu – nėra sėkmingų verslininkų. Ne žmogus tai sprendžia, o aplinka, kurioje kai kam pasiseka, o kai kam – ne. Žmogų sėkmė lydi todėl, kad jis pasirinko tai dienai ir tam įkvėpimui tinkamą veiklą.
Mūsų įmonė irgi buvo vargšė, kol neprasidėjo statybų bumas. Paprasčiausiai mūsų gaminama produkcija šiandien labai reikalinga – didelės statybos, renovacija.
Juokaujant galima ir palyginti, kad net ir ta įmonė, kuri užsiėmė agurkų rauginimu, šiandien sukasi statybų versle. Įmonė metėsi prie pinigų.
– Gal čia ir yra tikrasis verslumas – visada „užuosti” pinigus ir būti ten, kur jų yra?
– Mano požiūriu, toks blaškymasis – nesąmonė. Firma, kuri mėtosi nuo vienos prie kitos veiklos, išduoda, jog yra nesubrendusi. Po kelerių metų keisis rinkos situacija, o tokie besimėtantys taip ir liks be vardo, formos ir profesionalumo.
Susitupėjęs biznis – užsibrėžta veikla. Nesvarbu, laikai geri ar blogi. Profesionalas specializuojasi, nuolat tobulėja, žino savo galimybes ir ribas. Todėl juo pasitiki, žino vertę ir vardą. „Visų galų meistrai” savo ribų neturi – jie daro viską. Kas daro viską, tas nedaro nieko.
Ką reiškia žinoti vardą? Kaip sakė Ostapas Benderis: Duočiau tau į snukį, bet Zaratustra neleidžia.” Niekas nei Ilfo, nei Petrovo (knygos autoriai) tais laikais nepaklausė, kas tas Zaratustra – bijojo apsikvailinti. Ši situacija puikiai apibūdina vardo ir žinojimo ribų santykį.
Esu įsitikinęs: jei žmogus stengiasi ir nuolat tobulėja savo pasirinktoje srityje, ateina ta diena X, kai atlyginama už saugotas vertybes.
Brūkšnys per Atlantą
– Prabilote apie vertybes. Daug žmonių stengiasi jas deklaruoti atvirai – tarsi savojo „aš” dalelę. Kiti savas vertybes skelbia, kad sumenkintų kitus. Daug keliaujate. Ar pastebite, kuo skiriasi įvairių šalių vertybių pasaulis?
– Nenoriu nieko teisti, tačiau visada sakau, kad yra storas brūkšnys tarp Senojo ir Naujojo žemynų vertybių. Niekada nevertinau Amerikos, nes nesuprantu nei jų pasaulėžiūros, nei valgio. Jei mes gyventume laikydamiesi jų gyvenimo normų, jau nekeptume kugelio, nevirtume didžkukulių… Aš niekada nenorėčiau būti tuo, kuris valgo sintetinį maistą ir giria, kad tai labai skanu. Už Atlanto tas pats yra ir su statybomis – namo kaina vos siekia 50 tūkst. dolerių. Viskas iš kartono ir plastiko. Be vertės.
Lietuvoje su vertybėmis prastai. Apie dvasines vertybes kalbėti sunkiau nei apie tas, su kuriomis susiduri kasdien. Mes dažnai nepagalvojame apie kitą. Kaip mes statome mašinas – dar dvi tilptų! Nuo tokių smulkmenų prasideda pagarba kitiems.
– Užsienyje dirbantys lietuviai su panieka vertina mūsų atlyginimus. Jie didžiuojasi per mėnesį uždirbantys tiek, kiek čia uždirbtų per metus. Gal reikia spjauti į visus tautinius jausmus ir lėkti visiems darbingiems į užsienį?
– Mūsų įmonės darbas sezoninis, todėl darbuotojai dažnai keičiasi. Laikinai padirbėti atvyksta ir iš užsienio grįžę lietuviai. Vienas pasigyrė daug uždirbantis. Panorau sužinoti, kaip yra iš tiesų. Pasirodo, žmogus, kuris taip sakė, Lietuvos valstybei yra labai daug skolingas.
Kai kam tikrai pasiseka uždirbti, bet aš čia nematau jokios laimės.
Sako – gyvenimas privertė emigruoti. Sutinku, kad būna ir blogų laikų. Jei įmonei blogai, tai ir darbuotojams, ir direktoriui ir savininkui blogai. Kiekvienas kenčia savo lygiu.
Sostinė ar provincija?
– Ar sunku Naujoje Akmenėje rasti pakankamai darbininkų? Naujoji Akmenė anksčiau garsėjo kaip bedarbių sostinė. Šiandien verslo žinovai Akmenę vadina feniksu, pakilusiu iš pelenų.
– Ieškančiuosius darbo skirstau į tris grupes. Vieni ateina ieškoti nuotykių. Kiti siekia išspręsti kilusias finansines problemas. Dar kiti mano, kad čia jiems puiki vieta tobulėti. Pirmos dvi grupės ateina ir išeina – jie beverčiai. O tretieji – lieka.
Naujojoje Akmenėje profesionalų rasti sunku. Pas mus atlyginimai, palyginti net su Vilniumi ar Kaunu, neblogi. Bet kažkodėl specialistai nenori važiuoti dirbti čia už dvigubai didesnius pinigus. Jiems geriau varganas atlyginimas Vilniuje.
Tokiems galiu pasakyti – nei Vilnius, nei Kaunas, nei Klaipėda nėra ir nebus Londonas ar Paryžius. Tai tik kaimai – šiek tiek didesni, nei Naujoji Akmenė. Juokinga kartais girdėti, kai rimtu veidu ir užrietęs nosį pareiškia: „Aš iš Vilniaus.” Taip ir norisi atkirsti – Jurgeli, tu kaimo Jurgeli.
– Jauną žmogų lyg magnetas traukia sostinė, dar labiau – užsienis. Tokie Naujojoje Akmenėje nepasilieka vien dėl verdančio kraujo.
– Tegul lekia – lai paklajoja po pasaulį penkerius metus ir pasiima iš gyvenimo viską. Laisvas jaunimas dar neplanuoja gyvenimo, todėl ir nereikia jiems uždėti pavalkų. Blogiau, kai iš Lietuvos lekia siekdami išsigelbėti. Tokie ir svetur savęs neatras.
Apie žmogaus patriotiškumą labai daug pasako, jeigu jam nusispjaut, kur dirbti – tėvynėje ar užsienyje. Ten tu juodadarbis. Ten niekas nevertina tavo asmenybės. Ar nors kiek gerbi save?
Dabartinio jaunimo didžiausia problema – mokymo kokybė yra labai žemo lygio. Baigę mokslus jaunuoliai patys nežino, ko jie nori ir kas jie tokie. Ateina į įmonę ir sako – noriu gauti 2000 litų į rankas. O ką tu moki? Nieko. Jis tik atėjo pasiimti dviejų tūkstančių.
Pagarba tėvynei – su motinos pienu
– Galbūt bėgantys iš Lietuvos yra teisūs? Gal tėvynė neverta savo vaikų?
– Kodėl visi žinome, jog seną žmogų reikia gerbti? Tai jau nuo vaikystės mūsų viduje. Kiekvienas augdamas ir apie Lietuvą turi galvoti panašiai.
Kodėl sovietų laikais galėjome didžiuotis, kad esame lietuviai. Dabar, kai grėsmių mažiau, kur tas mūsų jausmas dingo. Išbarstėme? Netikiu. Bet kad pamiršome – tai faktas. Valstybės valdymas toli gražu ne idealus Lietuvos piliečiams, tačiau nereikia maišyti tuščios politikos ir tautiškumo.
Vadinkime viską savais vardai. Juk duonos nevadiname ypatingos paskirties maisto produktu. Tai – duona. Tėvynė ir lietuvybė yra tokie pat paprasti dalykai.
– Kaip mūsų politikai pražiopsojo į užsienį pabėgusią savo jauną ir darbingą tautos dalį?
– Tušti svaičiojimai, kad Lietuva gali būti kaip Šveicarija ar Danija, manau, prie to prisidėjo. Tai utopiška vizija, ji mums nepasiekiama. Šveicarija su visais savo bankais formavosi šimtmečius. Danija į Lietuvą panaši tik savo plotu, o ne pragyvenimo šaltiniais. Todėl juokingai graudu klausyti, kai 60-mečiai iš Seimo tribūnų rėžia pionieriškas nesąmones.
Mūsų valdžiai trūksta racionalaus mąstymo. Tai rodo, jog jie viską daro pagal vieną nuomonę, o ne nuomonių visumą. Geriausiai savo nuomonę apgina tie, kurie turi daugiau pinigų.
Pavyzdžiui, Berlyne visi didieji prekybos centrai – prie Berlyno žiedo, už miesto. Pas mus – atvirkščiai. Negalima valstybės gyvenimo tvarkyti vadovaujantis viena nuomone. Juk verslininko nuomonė viena, o benamio – kita. Visuomenės gerovė yra kuriama pagal nuomonių visumą, išvedant iš to svarbiausius kriterijus.
Kadangi šis mechanizmas Lietuvoje neveikia, tai lankomiausias turistinis objektas Vilniuje yra „Akropolio” prekybos centras, o ne unikali Šv. Onos bažnyčia ar Gedimino kalnas.
Esu pakraupęs, kad žmonės iš gamtos apsuptų gyvenviečių važiuoja pramogauti į „Akropolį”: valgyti picos, nors namie gali išsikepti gerą karbonadą su bulvytėmis ir pomidorais iš savo daržo.