Nidos saulės laikrodis: laikas atstatyti

Dažnas girdėjęs, kad Parnidžio kopos aikštelėje uraganas Anatolijus 1999 metais sudaužė saulės laikrodį. Tačiau kokia jo atsiradimo istorija? Kokia iškaltųjų ženklų prasmė? Ir ar nesirengiama laikrodžio atstatyti, o gal akmeninio obelisko nuolaužos paliktos kaip uragano jėgos atminimas?

Nida. Virpantis oras ant saulės įkaitintų kopų gūbrių, svaigus vasarvidžio pušynų kvapas, iš pamario atsklindanti drėgna juodalksnių gaiva, vakario vėjo sūrumas ant lūpų. Visa tai – gražiausia atostogų vizija! Kuršių nerijoje pasijunti esąs gamtos stichijų glėbyje: čia ir bangų šėlsmas, ir visų vėjų pagairė… Maga nuolat sugrįžti į Nidą ir pirmiausia užkopti ant Parnidžio kopos, nuo kurios atsiveria visos nerijos – nuostabaus gamtos įgeidžio – savitumas ir grožis. Iš čia žvilgsnis aprėpia marių platybes, jūros tolumas, prie kopos prigludusį raudonstogį žvejų kaimelį.

Taip kilo idėja

Nidos saulės laikrodžio istorija – jau ne vieno dešimtmečio. Sovietmečiu Parnidžio kopai buvo uždėta betoninė „kepurė”. Asfalto keliukas ją sujungė su pagrindiniu įvažiavimo į kurortą keliu. Visa tai buvo padaryta tam, kad kopos viršuje įrengtą apžvalgos aikštelę funkcionieriai su savo svečiais galėtų pasiekti ir… juodomis „volgomis”. Betonas ir asfaltas – šiurkštūs svetimkūniai gamtoje, o ypač jie neleistini unikalioje nerijoje. Tai akivaizdu, bet reikia pripažinti ir tokį faktą, kad kaip tik ši „kepurė” išgelbėjo Parnidžio kopą nuo spartaus sunykimo, nes gausėjant lankytojų ir poilsiautojų jos smėlis buvo pradėtas tiesiog išnešioti kojomis.

Šiurkšti invazija į trapią smėlyno sanklodą ant Parnidžio kopos ilgą laiką badyte badė akis. Mąstant apie šios vietos regeneraciją, Nidos architektui Algimantui Zavišai kilo idėja įrengti saulės laikrodį, tačiau su sąlyga, kad čia bus kuo mažiausiai kas nors keičiama. Numatyta tik sutvarkyti aikštelę, kad būtų užglaistyta kopai padaryta žaizda, ir sušvelninti kontrastą tarp betono ir aplinkos. Saulės laikrodį suprojektavo architektas Ričardas Krištapavičius. Šio straipsnio autorius jam talkino kaip senosios astronomijos žinovas, meninę projekto dalį kūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Projektui pritarė iškiliausi Lietuvos architektai ir menininkai. Įgyvendinti sumanymą imta 1995 metų kovo 11 dieną, pastačius laikrodžio obeliską.

Kodėl projekto autoriai manė, kad saulės laikrodis geriausiai įprasmintų šią vietą? Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa – ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia galima pamatyti, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta: iš marių – į jūrą. Ir čia su vėjo genamomis smiltimis prieš mus skleidžiasi gamtos istorija. Taigi šis statinys įprasmina ne tik laiko tėkmę, bet ir gamtos stichijų – vėjo, smėlio ir vandens dermę nerijoje.

Projektavo pati saulė

Šešėlis, kuris yra laikrodžio rodyklė, apibėganti kasdienį savo ratą, krinta nuo įspūdingo obelisko, pastatyto aikštelės centre. Tai vertikalė iš šlifuoto gabro akmens, skerspjūvyje ji yra trikampė. Jos aukštį – 13,8 metrų – padiktavo aikštelės matmenys: trumpiausias šešėlis turi siekti skalės kraštą. Obelisko akmuo buvo atgabentas iš Karelijos skaldyklų. Pilkšva spalva gerai dera prie kopų augmenijos ir smėlio. Lietuviui akmuo yra amžinybės simbolis, taigi jo panaudojimas laikrodyje pabrėžia gamtos ciklų, diktuojamų dangaus šviesulių judėjimo, begalinį atsikartojimą. Gaila tik, kad tuokart nesugebėta 36 tonų obelisko atsivežti ištisinio. Tam, kad būtų patogiau jį gabenti, akmuo buvo perpjautas į du gabalus.

Šis obeliskas yra gana ryžtingas architektūrinis elementas. Parnidžio kopa jį iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką. Tačiau žvelgiant nuo Urbo kalno, iš Nidos ar nuo burlaivio denio, saulės laikrodžio obeliskas vos įžiūrimas, tarsi tik kokia užuomina, ženklas. Tik kopiant į kopos viršų, jis vizualiai ima augti, kol viršija žmogaus mastelį ir tampa kosmine dangaus bei žemės jungtimi. O gal ir kokiu archajišku reliktu, nes primena iš po smėlio atpustytą priešistorinės sengirės medžio kamieną. Tapybiškame, nuolat kintančiame nerijos peizaže laikrodžio obeliskas palieka vis kitokį įspūdį. Projektuojant sąmoningai vengta ryškesnių kokio nors stiliaus ar epochos bruožų, juolab individualių autorystės išraiškų – tegu šį darbą „atlieka” pati saulė. Obelisko pleišto kampą nubrėžė jo šešėlis, krisdamas ant vienuoliktos ir pirmos valandų žymų. O viršūnė nupjauta taip, kad atitiktų kryptį į Šiaurinę žvaigždę. Mėnesių ir valandų atžymomis aikštelė išbraižyta pasekus kompiuteriu šešėlio kelionę kiekvieno mėnesio pradžioje bei per saulėgrįžas ir lygiadienius. Valandų ir pusvalandžių įraižos iškaltos ant puslankiu iš po smėlio iškylančių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Jų yra po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturios saulėgrįžoms bei lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir vėl žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui.

Gamtos ritmu

Atsistojus prie obelisko, priešais save regime iš karto visų metų kalendoriaus piešinį – tėviškės padangėje nuolat pasikartojančių astronominių reiškinių atspindį. Kartu – ir bet kurio metų laiko dienos trukmę, padalytą į pusvalandžius, valandas. Skaičiuojant buvo atsižvelgta į visus astronominius niuansus: šviesos spindulio lūžį atmosferoje, saulės disko matmenis, magnetinio poliaus nukrypimą nuo geografinio. Taigi granite iškaltas dienos šviesulio amžinosios kelionės grafikas. Kiekviena skalės linija padiktuota gamtos ritmų: nėra nieko nereikalingo, jokių meninių išmonių. O pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius.

Laiko tėkmė ant Parnidžio kopos juntama tiesiog fiziškai. Per mėnesių pakopėles nenumaldomai slenka obelisko šešėlis, o kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis, net vidurdienis šioje aikštelėje – kosminis įvykis. Čia žmogus pasijunta gamtos misterijos dalyviu. Ypatingomis metų kalendorinėmis dienomis – per saulėgrįžas ir lygiadienius – tarsi senovės žyniai ar vaidilutės galime patys nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią. Imituojant paleoastronominių matavimų būdus, tai galima padaryti stebint, kaip saulė pateka ar nusileidžia nedidelių skulptūrinių figūrų, simbolizuojančių šias metų dalis, kryptimi (suspėta iškalti tik „vasaros” skulptūrą). Dar svarbu tai, kad saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis kaskart poilsiautojams primena, kad žmogus yra gamtos kūdikis, pavaldus jos ritmams. Jėgų ir atgaivos galima pasisemti tik iš gamtos. Tad bent per atostogas privalu gyventi taip, kaip liepia saulė.

Saulės laikrodžio tradicija

Mūsų kultūros ir mokslo istorijoje saulės laikrodžiai turi įdomias tradicijas. XVI-XVII amžiais dažną iškilesnį pastatą Lietuvoje – pilį, bažnyčią, rūmus – puošė saulės laikrodis. Saulės laikrodžių braižymas (horografija) rėmėsi teoriniu mokslu, vadinamu gnomonika (gnomonas – tai strypas ar plokštelė, monumentaliuose – obeliskas, kurio šešėlis parodo laiką. Žodis kilęs iš graikiško „žinąs”). Šį mokslą dėstė žymiausi mūsų krašto gamtos filosofijos ir astronomijos profesoriai Vilniaus universitete bei kolegijose. Apskritai saulės laikrodžius praeityje projektuodavo išsilavinę žmonės savo artimųjų ir pažįstamų džiaugsmui. Tai jiems buvo savotiška intelektualinė pramoga. Laikrodžio skalės būdavo išpuošiamos herbais, linkėjimais, lotyniškais išminties posakiais, papildomomis skalėmis, skirtomis valandoms pagal senovinius laiko skaičiavimo būdus, astronomine informacija. Visa tai išskirtinės lietuviškos gnomonikos ypatybės. Europoje senoji gnomonika dabar prikeliama iš užmaršties. Saulės laikrodžiais vėl imama puošti parkų alėjas, poilsiavietes. Puikiai jie dera ir prie moderniosios architektūros, suteikdami pastatams dvasingumo, susiedami jį su aplinka.

Projektuodami saulės laikrodį ant Parnidžio kopos, autoriai turėjo išspręsti ir tokią problemą: kaip sužymėti aikštelės pakopėles kalendoriniais ženklais? Buvo aišku, kad tai turėtų būti lakoniški simboliai, atitinkantys viso laikrodžio stilistiką, tačiau kartu ir tokie, kad būtų suprantami visiems lankytojams be paaiškinimų, taigi išskiriantys tai, kas išties būdinga tam tikram metų laikui. Laimė, mūsų tautinės kultūros paveldas išsaugojo šį bei tą iš senųjų kalendorių. Turime aprašytą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikų mėnulio kalendorių, vadinamą Gedimino skeptru, bei dviejų runų kalendorių kopijas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pirmasis įdomus gražiais ir akivaizdžiais mėnesių ženklais. Jie ir iškalti mėnesių pakopėlėse. O runų kalendoriai – tai toks savitas kultūros reiškinys, kad apie juos verta ir plačiau pakalbėti.

Paslaptingieji runženkliai ir kalendoriai

Runų raštas yra vienas seniausių Šiaurės Europoje, atsiradęs skandinavų kraštuose vikingų epochos laikais. Šie rašmenys – tarsi kardo kirčiai. Sukūrė juos bebaimiai kariauninkai ir jūrų keliautojai vikingai – „žuvėdai”, medžio lentelėse rėždami graikiškas ar lotyniškas raides. Skiriamos dvi pagrindinės šio rašto modifikacijos: senoji ir naujoji. Istorikai nėra vienos nuomonės, ar šis raštas buvo žinomas mūsų krašte. Galima manyti, kad kartu su skandinaviškaisiais svorio matais jį atvežė į Lietuvą šiaurės šalių pirkliai. Epitetas „paslaptingasis” runoms tinka keliais požiūriais. Šių rašmenų įrašams būdingas pakilus tonas, poetinė leksika, dažnai vartojamos sakralinės formulės ir burtažodžiai. Kai kurios runos reiškia atskiras svarbias sąvokas, pavyzdžiui, „garbė, pinigai, žirgas, ąžuolas”. Runų abėcėlė vadinama „futarchu”. Kai runas išstūmė lotyniškieji rašmenys, jos tapo Švedijos valstiečių žymenimis ir liaudiškojo kalendoriaus ženklais. Runų kalendorių būta ne tik Skandinavijoje, bet ir Anglijoje, Baltijos jūros salose, Estijoje. Jų tradicija pasirodė esanti labai gyvybinga, – naujosios modifikacijos runos kalendoriuose vartotos iki XIX a. Ir dar toks sutapimas: latviškai „runat” reiškia „kalbėti”.

Vilnietiškieji runų kalendoriai yra skirtingi. Pirmasis iš jų – keturbriaunė lazda su gražiai išdrožta rankena. Na, tokia, kaip astronomo iš gimtojo A.Vienuolio Ažuožerių kaimo – Šmukštaro. Dviejuose lazdos šonuose išraižyta po dvi eilutes rašmenų, o kituose dviejuose – piktogramos, išreiškiančios šventes arba sezoninius gamtos reiškinius bei su jais susijusius darbus. Vienoje lazdos pusėje – vasara, kitoje – žiema. Įrėmintoje eilutėje rašmenys kartojasi kas septyni – tai savaitės dienos: iš viso metuose jų 365-ios. Tiek pat jų rasime ir kitame kalendoriuje – nedidelėje devynių medinių lapų knygelėje. Bėgant dienoms knygelės lapai verčiami vienas po kito iki paskutiniojo, po to knygelė apsukama ir lapas po lapo vėl grįžtama į pradžią. Knygelės pabaigoje yra dvi lentelės, padedančios suprasti kalendoriaus gudrybes. Čia taip pat pažymėta pagaminimo data – 1638 m. balandžio mėnuo.

Nidos saulės laikrodyje iškalti ženklai: tradicinių švenčių ir fenologinių reiškinių simboliai iš runų kalendoriaus (1 – Naujieji metai; 2 – Pusiaužiemis; 3-4 – Vieversio diena – šv. Motiejus; 5- žuvų nerštas; 6 – pavasario pradžia; 7 – šv. Jurgis; 8 – ganiavos pradžia; 9 – rugių žydėjimas; 10 – vasaros saulėgrįža; 11 – rugiapjūtė; 12 – Žolinė; 13 – Mykolinės; 14 – malkų ruošos metas; 15 – šv. Martynas, duoklių metas);

Mėnesių ženklai, paimti iš T.Narbuto ir M.Gusevo aprašytos mėnulio kalendorinės lazdos. Eilutė prasideda balandžiu, baigiasi kovu.

Runų kalendoriai yra amžini, tinkantys bet kuriems metams. Lentelės įgalina nustatyti tuos ženklus, kurie einamaisiais metais reiškia, tarkime, pirmadienį ir mėnulio pilnatį.

Runų kalendoriai mėnesių simbolių neturi. Ir štai kodėl: kaime laiką buvo įprasta skaičiuoti tarpais nuo vienų švenčių iki kitų arba svarbesniųjų žemės ūkio darbų trukme. Todėl itin reikšminga yra vidurinė medinio lapo dalis, kur simboliais pažymėtos ypatingesnės dienos, šventės. Jų gana daug, pavyzdžiui, pavasarį ir vasarą beveik kas trečia ketvirta diena vis kuo nors išskirtinė. Piktogramomis dažnai vaizduojama krikščioniškųjų šventųjų atributika: štai šv. Petro ir Povilo dieną žymi raktas ir popiežiaus tiara, šv. Mykolo dieną – svarstyklės geriems ir blogiems darbams bei trimitas, šv. Klemenso dieną – inkaras, Švč. Mergelės Marijos šventes – lelijos žiedas. Yra ženklų, sietinų su fenologiniais reiškiniais: žuvų nerštu, augalų sužaliavimu, rugių žydėjimu ir kt. Šie atitinka mūsų krašto gamtos ciklus. Be to, jų meninė išraiška artima lietuvių tautodailei.

Išsiaiškinus, kad kalendoriai sudaryti pagal reformuotą popiežiaus Grigaliaus sistemą, kuri buvo labai greit, tais pačiais 1582 metais po įvedimo priimta mūsų krašte, galima teigti, kad kalendoriaus kilmė yra vietinė. Tik prototipas ir runų ženklai – skoliniai iš skandinaviškųjų kraštų. Taigi šie kalendoriai yra įdomūs tiek astronominiu, tiek etninės kultūros požiūriais. Kartu jie pasakoja apie kitados buvusius plačius mūsų krašto prekybinių, kultūrinių mainų ryšius su kaimyninėmis Baltijos jūros pakrantėse gyvenusiomis tautomis. Dažną barzdočių vikingų lankymąsi nerijoje ir Kuršmarėse mena iki šiol išlikę skandinaviškos kilmės marių seklių, kranto juostos darinių pavadinimai. Runų ženklų panaudojimas saulės laikrodžio obelisko dekorui yra aliuzija į kultūros atmintį. Iškalti obelisko plokštumose, jie primena mūsų pajūrio sudėtingą praeitį, įvairiaspalves kultūrines sanklodas ir tradicijas. Įrėžti akmenyje amžiams, kaip tautos atmintyje, lietaus prausiami, saulės glamonėjami, smėlio svidinami.

Senosios astronomijos paveldas

Nidos saulės laikrodis savaip pratęsia ir baltų genčių senosios astronomijos tradicijas. Analogiškais saulės laikrodžio principais buvo statomos pirmosios Lietuvoje astronominės stebyklos, skirtos kalendoriniams matavimams. Archeologai vieną iš jų nuodugniai ištyrinėjo: XIV-XV a. pradžioje ji buvo įrengta ant Birutės kalno Palangoje. Įrenginį sudarė vienuolikos stulpelių ratas ant smėlio pylimo. Saulei tekant nusidriekę jo šešėliai tarsi sujungdavo poromis kuriuos nors iš stulpelių, tokiu būdu pažymėdami išskirtines darbų ar švenčių dienas. Tikėtina, kad stulpeliai galėjo turėti tų dievybių, kurių garbei ir skirtos metų šventės, ženklus.

Taigi saulės laikrodžio ant Parnidžio kopos architektūrinis sprendimas akcentuoja gamtos primatą ir kultūros atmintį. Jis jau buvo betampąs viena iš svarbiausių kurorto atrakcijų, gal net tokia ritualine, kaip garsusis Palangos tiltas. Tačiau 1999 metais praūžęs uraganas Anatolijus „patikrino” mūsų konstruktorių apskaičiavimus ir nulaužė laikrodžio obeliską. Bet laikrodis kad ir griuvėsių pavidalu domina poilsiautojus ir Nidos svečius. Galima sakyti, tapęs savotišku paminklu vėjo stichijai… Šiemet Klaipėdos universitete vykusios tarptautinės konferencijos „Astronomija kultūroje” dalyviai atkakliai ragino atstatyti unikalųjį saulės laikrodį. Turbūt tikrai ateina laikas laikrodžiui prisikelti, – jo buvimas šioje kurorto vietoje ypač reikšmingas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.