Įvažiavęs į šiandieninės Čečėnijos teritoriją pasijunti tarsi patekęs į didžiulę filmavimo aikštelę, kurioje statomas filmas apie Josifo Stalino asmenybės kulto laikus. Tačiau vietoje J.Stalino kiti veidai – tai dabartinis respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas ir jo tėvas, 2004 metais susprogdintas Achmadas Kadyrovas.
Pirmiausia, kas krinta į akis respublikoje ir labiausiai stebina – tai valdžios metodai, kuriais bandoma kontroliuoti tautą. Šie metodai primena George’o Orwello romaną „1984-ieji”, bet įdomiausia, kad jos nuo totalitarizmo laikų nė kiek nepasikeitė. Tai tarsi spjūvis į veidą tiems, kurie nuo „perestroikos” laikų tikėjo demokratijos pergale ir džiaugėsi jos laimėjimais Rusijoje. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Čečėnijos modelis ilgainiui gali būti pritaikytas ir visai Rusijai.
Kad toks scenarijus įmanomas – ženklų jau yra. Galima prisiminti 2004 metų pabaigoje Baškirijos mieste Blagoveščenske milicijos pareigūnų įvykdyta „filtravimo” akcija, kuri, analitikų nuomone, tapo įmanoma dėl pareigūnų įgytos Čečėnijoje patirties. Apie tai byloja ir „Nepritariančiųjų maršų” išvaikymai. Galų gale, juk viskas, kas dedasi respublikoje, yra palaiminta Maskvos strategų. Taigi apie viską iš eilės.
Daugybė lyderio nuotraukų
Pirmasis panašumas su išsivysčiusio socializmo laikais – daugybė lyderio nuotraukų. Nors negalima tvirtinti, kad R.Kadyrovo nuotraukų respublikoje daugiausia. Jo tėvo, kaip išdidžiai skelbia vietos žiniasklaida, pirmojo Čečėnijos prezidento Achmado-Chadži Kadyrovo atvaizdų yra daugiau. Natūralu. Pagarbus sūnus užleidžia vietą savo tėvui. Beje, priedas prie vardo Chadži atsiranda po piligriminės kelionės į Meką, nors jis nebūtinas, tačiau mažai kas Čečėnijoje išdrįstų pamiršti šį priedą viešai kalbėdamas apie susprogdintąjį dabartinio respublikos vadovo tėvą.
Įdomu, kad kol Kadyrovas vyresnysis buvo gyvas, meilė jam dar nebuvo taip akivaizdžiai demonstruojama. Matyt, situacija dar nebuvo palanki. O ir vietos valdininkai dar nebuvo taip išmokė Rytų diplomatijos: girdamas tėvą, tarsi giri ir jo sūnų… Geriausios šios diplomatijos pavyzdys yra, ko gero, 2005 metų vietos parlamento iniciatyva pervadinti Čečėnijos sostinę Kadyrovo vyresniojo vardu. Tokiu būdu buvo išreikštas visiškas deputatų atsidavimas jaunajam respublikos lyderiui.
A-Ch.Kadyrovo garbei
Tačiau ir be šios deputatų iniciatyvos Achmado-Chadži garbei pavadinta nemažai objektų. Jo vardu vadinama gatvė yra Maskvoje, o Rostove prie Dono – garlaivis. Ką ir kalbėti apie Čečėniją, kur vos ne kiekvienam kaime yra jo vardu pavadintos mokyklos, mečetės, aikštės ir gatvės. Kažkada netgi buvo finansiškai remiamos šeimos, kurios savo naujagimius pavadindavo Achmadu arba Ramzanu. Ypač nusipelniusiems įsteigtas A-Ch.Kadyrovo ordinas.
Vietos gyventojai pasakoja, kad kaimas ar miestas, kuriame atsiranda Kadyrovo vyresniojo gatvė ar aikštė, gali greitai sulaukti finansinės paramos. Mat A-Ch.Kadyrovo gatvėje turi būti geriausi namai, o aikštė – puikiausiai sutvarkyta. Yra ir kita medalio pusė. Kartą atvažiavęs į vieno kaimo mokyklą R.Kadyrovas specialiai peržiūrėjo mokinių mobiliuosius telefonus. Neaptikęs nė vienos savo ar savo tėvo nuotraukos pareiškė, kad mokykla nesulauks žadėtos paramos.
Nepamirštas ir Rusijos prezidentas – didysis brolis Vladimiras Putinas. Jo portretų respublikoje, ko gero, daugiau nei bet kur kitur Rusijoje. Didžiulės šios trijulės nuotraukos primena tuos laikus, kai vos ne ant kiekvieno namo kabėjo komunizmo teoretikų Karlo Marxo ir Friedricho Engelso bei socializmo praktiko Vladimiro Lenino portretai.
„Mokytojai sveikina…”
Atsižvelgta ir į ideologinį bei propagandinį pirmųjų respublikos asmenų įamžinimo aspektą. Taip vienoje nuotraukoje R.Kadyrovui įteikiama Rusijos didvyrio žvaigždė. Kitoje – jis stovi šalia savo tėvo, demonstruodamas ryžtą baigti jo pradėtus darbus. Panašiai skelbia ir vienas dėkingos liaudies šūkis, kurių respublikoje gausybė: „Mes neišsuksime iš Achmado-Chadži kelio.” Trečioje – parodyta jo paties asmeninė ištikimybė Rusijos prezidentui – jis kartu su V.Putinu. Yra nuotraukų, kur jis su vaikais, su sportininkais, su… Turbūt niekas šalyje nenustebtų išvydęs jo nuotrauką su kosmonautais.
Ideologinį momentą sustiprina ir minėti šūkiai, kurie taip pat primena tą patį socializmą ir penkmečio planus. „100 dienų – 100 darbų”, – apie 100 R.Kadyrovo prezidentavimo dienų. Populiarūs ir A-Ch.Kadyrovo (greičiau jam priskiriami) išsireiškimai bei jam skirtos panegirikos. Viena populiariausių – V.Putino pareiškimas, kad: „Tauta, kuri užaugino tokį sūnų, verta pagarbos.”
„Aš visada didžiavausi savo tauta”, – užrašyta ant didžiulio Kadyrovo vyresniojo portreto. Užrašas prie kito jo portreto byloja apie liaudies liūdesį dėl per ankstyvos žūties ir dėkingumą už nuveiktus darbus: „Trumpai gyvenai – daug padarei.” Kai kurie plakatai žada: „Nepamiršime.”
Lojalumas jaunajam Kadyrovui demonstruojamas ir tiesiogiai. Respublikoje galima pamatyti tokių šūkių su jo portretu: „Tikime ir mylime.” Įvairių profesijų atstovai atskirai pabrėžia savo meilę: „Mokytojai sveikina Ramzaną Kadyrovą.” Su kuo jie jį sveikina, nežinia, bet svarbu, kad atsiradus tokiam sveikinimui pedagogai gali tikėtis kokios nors (galbūt net finansinės) paramos. Nenustebintų, jei tektų pamatyti, jog Kadyrovą „sveikina” metalurgai, chemikai arba ledo ritulio komanda, nors tokios Čečėnijoje kol kas nėra.
Saugomas atminimas
Sugrįžtant prie Kadyrovo vyresniojo atminimo, reikia pasakyti, kad jis įamžintas ne tik nuotraukose. Jam pastatytas didžiulis paminklas pačioje Grozno širdyje. Yra ir mažesnių paminklų kituose miestuose, tačiau šis itin išsiskiria. Pirmiausia, jis yra toje vietoje, kur kadaise stovėjo prezidento rūmai – vienas Čečėnijos nepriklausomybės simbolių. Antra, netoliese statoma mečetė, suprojektuota, anot vietos gyventojų, taip, kad besimeldžiantieji būtų atsigręžę būtent į šį paminklą. Paminklo autorius (veikiausiai tai žinomas Rusijos skulptorius Zurabas Ceretelis – aut.) pasistengė, kad jame būtų nacionaliniai atributai – apsirengęs kostiumą Kadyrovas vyresnysis dėvi kalniečių kepurę papachą. Parodyta ir religinė priklausomybė – buvęs muftijus rankoje laiko musulmonišką rožinį. Įdomu, ką pasakytų pats buvęs Čečėnijos religinis lyderis, kuriam pagal rangą privalu žinoti, kad paminklai žmonėms islamo yra uždrausti.
Tiek portretai, tiek paminklai akylai saugomi ir dieną, ir naktį. Respublikoje nemažai nepatenkintų dabartine valdžia žmonių.
Sovietų Sąjungos laikais, kai čečėnų tauta grįžo iš tremties, Grozne jau stovėjo paminklas caro generolui Aleksejui Jermolovui. Kadangi šis veikėjas čečėnų tautos atmintyje buvo likęs kaip budelis (jis pagarsėjo savo žiaurumu Kaukazo karo metais), paminklas kažkieno buvo susprogdintas. Paminklą atstatė, tačiau tai buvo turbūt vienintelis paminklas pasaulyje, nuolat stebimas jėgos struktūrų ir laikomas už spygliuotos tvoros. Bet ir tai neapsaugojo nuo pasikėsinimų. Tik vėliau valdžia pati nusprendė paminklą nugriauti.
Už gerą dainą – gera dovana
Yra dar vienas aspektas, skatinantis „meno” kūrinių atsiradimą. Menininkas, gerai nutapęs A-Ch. Kadyrovo portretą, gali sulaukti netikėtos (galbūt kaip tik tikėtos) premijos. Tas pats galioja ir žurnalistams, rašytojams, poetams, dainininkams ir t. t. Štai ir stengiasi meno brolija kas kaip išgali. Vietos žiniasklaidoje vos ne kasdien pirmame puslapyje pamatai straipsnį apie Kadyrovą vyresnįjį (nepamirštas ir jaunesnysis). Atrodytų, viskas apie jį per tiek laiko turėjo būti spėta parašyti, – bet ne, uolūs žurnalistai vis dar randa neaprašytų jo gyvenimo faktų.
Yra išleista ir jo parašyta knyga. Vis dėlto ši dar nėra privaloma skaityti mokyklose, kaip Turkmėnbaši „Ruchnama”, bet nereikia atmesti ir tokios galimybės. SSRS gyvenę žmonės vis dar nepamiršo, kad generaliniai partijos sekretoriai irgi turėjo įprotį „rašyti” ypač skaitytojų „mėgstamas” knygas. Apie Kadyrovą jaunesnįjį taip pat jau yra knygų. Jose aprašyta dabartinio prezidento didvyriška biografija bei nuopelnai atkuriant respubliką ir atstatant sugriautą šalį.
Yra pastatyta pjesė apie sunkų, bet tiesų A-Ch.Kadyrovo gyvenimo kelią. Seniai sukurta ir televizijos žiūrovams skirta versija.
Praktiškai kiekvienoje garso įrašų studijoje galima nusipirkti dainų įrašų apie Kadyrovą vyresnįjį ir jo sūnų. Jas dainuoja tie patys dainininkai, kurie anksčiau dainavo apie nemirtingus Šamilio Basajevo žygdarbius. Sakoma, kad už gerą dainą apie A-Ch.Kadyrovą dabartinis respublikos vadovas pasižymėjusiems dainininkams dovanoja mašinas. Tiesa, daug kur galima nusipirkti ir kovotojų dainų įrašų – šios vis dar tokios pat populiarios kaip ir Ičkerijos simbolika.
„Žmonės mane myli”
Net ir Rusijos žiniasklaidos atstovai, kurių lojalumu valdžiai nesuabejosi, nutylėję apie Kadyrovo vyresniojo kultą, vis dėlto išdrįso pastebėti, kad respublikos prezidento nuotraukų, švelniai tariant, per daug. (Sostinės centre iš vienos vietos galima pamatyti mažiausiai 2 ar 3 R.Kadyrovo portretus). Nė kiek nesutrikęs R.Kadyrovas iš karto atsakė: „Tiesiog žmonės mane myli…”
Už ką myli R.Kadyrovą? Tai jis, anot vieno šūkio, stabilumo garantas respublikoje. Tai jo dėka atstatoma karų sugriauta respublika. Kiekvienas apsilankęs Grozne ar Gudermese, net kaimuose, gali įsitikinti – statybos vyksta. Na ir kas, kad po poros metų atstatytieji namai bus avarinės būklės, nieko tokio, jog kai kurių rajonų gyventojams atstatymo darbai liks tik svajonė? Svarbu šiuo momentu parodyti rezultatą. Respublika virsta dideliu „Potiomkino kaimu”.
Socialines problemas Kadyrovas sprendžia ir kitaip. Likusiems be būsto žmonėms tiesiog atiduodamas bet kieno butas, užtenka žinoti, kad jame niekas negyvena. Kaip po to ieškoti teisybės tikriesiems atiduoto būsto savininkams, niekam neįdomu.
R.Kadyrovo neišsenkama energija pelnė jam pravardę „Energiser”. Jis sugeba rasti pinigų šaliai atstatyti bei kitoms reikmėms net ir be finansinių injekcijų iš Maskvos. Čečėnijoje veikia jo tėvo vardu pavadintas fondas, kuriam kiekvienas dirbantis gyventojas „negaili” 15-20 proc. savo atlyginimo, jeigu, žinoma, nori gauti likusius 80 procentų. Tas pats galioja ir verslininkams bei prekybininkams. Visi mokantys „otkatą” savo ranka pasirašo dokumentus, kad gavo būtent tiek, kiek ir turėjo gauti pagal dokumentus.
Yra ir kiti kol kas neišsenkami pinigų šaltiniai. Pavyzdžiui, naftos verslas. Formaliai jį kontroliuoja Rusija, tačiau ar jai tai pavyksta? Be to, kiekvienas pradedantis savo verslą turi galvoje, kad jam teks mokėti R.Kadyrovo fondui ar kitoms jam pavaldžioms institucijoms. Žmonės net realiai nežino, už ką ir kam jie moka. Žino tik: „Kiek”. Kartais dėl amžinų „rinkliavų” likusio „pelno” verslininkai vos sugeba sudurti galą su galu – išlaikyti visą patikimų žmonių armiją R.Kadyrovui brangiai kainuoja.
Klesti korupcija
Nepaisant visų energingojo R.Kadyrovo pastangų, respublikoje klesti nedarbas ir korupcija. Norėdamas įsidarbinti turi sumokėti nemažą kyšį. Kiekvienas postas turi savo kainą. Ji prilygsta maždaug tokiai pinigų sumai, kurią šiame poste gali uždirbti (turima galvoje kyšiai, atlyginimas ir galimybė vogti). Taigi maždaug po metų gali pradėti dirbti „sau”.
Jau seniai pamirštas V.Putino pažadas atsiskaityti su iš biudžeto išlaikomais mokytojais, gydytojais bei kitų sričių darbuotojais. Čečėnijoje jie negauna algų mėnesiais. Nemokama ir statybininkams, nors statybų sektorius, galima sakyti, išgyvena bumą.
Tiems, kurie nepatenkinti tokia padėtimi, greitai parodoma, ko vertas. Atvažiavę keliomis mašinomis valdžios struktūrų atstovai išmuša bet kokį norą reikalauti uždirbto atlyginimo. Gali dėkoti, jei paliks gyvą…
Bėga pas kovotojus
Tikriausiai dėl tokios padėties vis daugėja nepatenkintųjų, kurie ryžtasi papildyti pasipriešinimo gretas. Bėga į kalnus ir patys kadyrovininkai. Kai kurie jų tampa nebereikalingi valdžiai, o kad per daug nekalbėtų, juos išsiunčia į paskutinę užduotį. Taip atsitiko šią vasarą. Keliasdešimt vyrukų, ištikimai tarnavusių dabartiniam režimui, neturėjo grįžti į savo bazę. Jie ir negrįžo, bet ne pagal numatytą scenarijų. Jie pasiliko kalnuose, nusprendę brangiau parduoti savo gyvybes.
Vis dėlto daugiausia kovotojų gretas papildo jaunimas. Jų protų neveikia jokie propagandos mechanizmai. Norinčiųjų kovoti su neteisybe ir gyventi nepriklausomoje respublikoje, vis daugėja.
Taigi kovotojų įtaka ir skaičius per pastaruosius kelerius metus praktiškai nesumažėjo. Rusijos žiniasklaidos duomenimis, yra apie 500-600 žmonių. Tiesa, šis skaičius pateikiamas jau nuo 2002 metų. Kartu žadama, kad jau po kelių mėnesių ir šitų neliks. Tačiau žmonės šnibždasi, kad miškuose pilna kovotojų, jie laukia savo valandos, kuri gali išmušti bet kada.
Apie save jie gana dažnai primena surengdami išpuolius ir žudydami valdžios tarnautojus. Šių metų laikraštyje „Čečėnskoje obščestvo” aprašyta, kaip persirengę milicininkais kovotojai tikrino pravažiuojančias mašinas. Jie ieškojo tarnaujančiųjų valdžios struktūrose.
Dažni išpuoliai ir prieš rusų dalinius, kurių respublikoje yra nemažai. Nors Rusijos valdžia nutyli tikslų skaičių, mažų mažiausiai rusų kariškių Čečėnijoje yra 80 tūkstančių.
Gyvenimas nesustoja
„Začistkos” (valymai) ir patikrinimai respublikoje vis dar gana įprastas dalykas. Nors dabar retai kada šukuoja visus iš eilės. Dažniausiai, vadovaujantis vietinių agentų parodymais, apsilankoma viename ar kitame name. Užeinama ir pas kitus, kad „neapšviestų” savo informacijos šaltinio.
Informatorių yra daugiau nei reikia. Vieniems – tai papildomas pinigų šaltinis, kitiems – galimybė išlikti gyviems. Tačiau jei kaime jiems sunku pasislėpti, miestuose yra kitaip. Kaip pavyzdį galima pateikti situaciją mokslo įstaigose. Universitetinis jaunimas (patikimi jo atstovai) suburtas į įvairiausias R.Kadyrovą palaikančias grupes, pagal analogiją su proprezidentine Rusijos jaunimo grupe „Mūsiškiai”. Tokių grupių nariai, gaunantys finansinį palaikymą iš savo globėjo, jaučia pareigą įskųsti režimui nelojalius studentus, surengti Kadyrovo palaikymo akciją ir panašiai.
Nepaisant visko, gyvenimas Čečėnijoje teka savo vaga. Žmonės mėgina apsisaugoti elementariais būdais. Dažnai galima pamatyti mašina su Kadyrovo jaunesniojo ar vyresniojo nuotrauka už stiklo. Kartais gali išgelbėti tų pačių asmenų nuotraukos ir mobiliajame telefone. Tačiau niekas nėra tikras, kad išėjęs iš namų rytą saugiai į juos grįši vakare.