Jūs niekada nelaimėsite, jeigu stengsitės visiems įrodyti savo pergalę.
Jeigu jūs nuolat stengiatės kitiems išaiškinti, kas jūs toks, siekiate, kad jie jus suprastų, jeigu jaučiate būtinybę įrodyti, jog esate kai ko vertas, vadinasi, šis straipsnis jums.
Veikite ramiai
Nėra nieko bloga pasikalbėti su kitais apie tai, kas jums nutiko, tačiau jeigu jūs jaučiate būtinybę informuoti visus apie savo gyvenimo įvykius, nuopelnus bei laimėjimus, jūs – auka. Nes kai tik žodis „būtinybė” patenka į jūsų žodyną, jūsų likimas tampa priklausomas nuo kitų.
Įsivaizduokite, jog kas nors atsisako pripažinti jūsų reikšmingumą. Jūs patiriate krachą ir tuo pripažįstate kitų žmonių teisę jumis manipuliuoti. „Veikti ramiai” reiškia nesipuikuoti savo pergalėmis. Svarbiausias raktas į sėkmę – tai jūsų paties nuomonė apie save. Jeigu jūs savimi pasitikite, asmeninis pasitenkinimas bus pakankamas jūsų veiksmų teisingumo indikatorius. Jeigu jums trūksta tokio pasitikėjimo, – jūs ieškosite kitų palaikymo. Čia jūsų ir laukia nemalonumai.
Tipišku nerimastingos asmenybės pavyzdžiu gali būti mano pacientas Derilas. Būdamas 40 metų dėl firmos bankroto jis neteko darbo. Visos jo pastangos rasti kitą darbą nuėjo perniek. „Aš nesugebu užmegzti naujų santykių, – aiškino jis savo padėtį. – Tikriausiai visą likusį gyvenimą ieškosiu darbo…” Po keleto mūsų susitikimų supratau, kad Derilas – didžiausias pasaulyje autoritetų vertintojas. Jis negalėjo žengti žingsnio nesiremdamas įstabiais atvejais iš vienos ar kitos garsenybės gyvenimo. Daugumą atvejų sugalvodavo pats. Be to, Derelas mėgo prieš kitus pasipuikuoti savo laimėjimais, o kai girtis nebūdavo kuo – pasitelkdavo fantaziją. Trumpiau tariant, jam buvo svetimas vidinio pasitenkinimo savimi jausmas. Jam buvo reikalingas kitas žmogus, kuris jį įvertintų.
Kai Derilas suvokė, kaip svarbu jam atrodyti reikšmingam kitų akyse, suprato, kad tikroji to priežastis – žema savivertė, kurią paašrino darbo praradimas. Iki tol Derilas tikėjo, kad jo vertė lygi jam patikėtoms pareigoms, ir kai jos dingo kartu su firma, jis pasijutė nieko vertas. Šį jausmą Derilas bandė slopinti visiems įrodinėdamas, koks jis „didis”. Tačiau niekas nenorėjo šito pripažinti, ir savivertė dar labiau krito.
Saugokite tai, kas asmeniška
Kai įgyjame pasitikėjimo savimi, mūsų nebeerzina kitų žmonių nenoras klausytis mūsų istorijų, ir vienatvė neatrodo tokia siaubinga.
Tai, kas asmeniška, užima svarbią mūsų gyvenimo dalį ir reikalauja vidinio pasitenkinimo savimi. Nuolat laukti iš kitų visiško supratimo – minčių, jausmų, žodžių ir poelgių – tai suvaržyti save. Atsikratę būtinybės būti suprasti, atsikratome ir priklausomybės nuo kitų.
Aš neraginu jūsų tapti atsiskyrėliu, – aš raginu jus pripažinti sau teisę į asmeninį gyvenimą. Išmokite atmušti tuos, kurie veržiasi į šitą gyvenimą arba atmeta jo egzistavimą.
Henris Deividas Toro, veik dvejus metus vienas gyvenęs prie Voldeno ežero, knygoje „Voldenas” rašė: „Žmonės dažnai man sako: „Regis, jūs čia labai vienišas, tikriausiai norisi būti arčiau kitų…” Kodėl turėčiau jaustis vienišas? Nejau gyvenu kitoje planetoje, kitoje galaktikoje? Manau, jog praleisti daugybę laiko vienumoje labai naudinga. Bet kokia kompanija, net ir labai gera, greitai įkyri ir nuvargina. Man patinka vienatvė.” Į jo žodžius verta įsiklausyti. Kad jaustum pilnatvę, nebūtina kovoti už visuotinį pripažinimą ir supratimą.
Kad apsigintum teisę į tai, kas asmeniška, reikia drąsos, ypač tada, kai kiti pažeidžia šią teisę. Tačiau bandymas paaiškinti kam nors savo siekius – bergždžias reikalas. Savo teises galite įtvirtinti tik savo elgesiu. To pakanka, kad kiti suprastų, kokio santykio jūs reikalaujate.
Jeigu jūs ir toliau tik kalbėsite apie teisę į savo asmeninį gyvenimą, veikiai pajusite, kad jo nebeturite.
Nesitikėkite būti suprastas
Kaip jūs negalite visiškai suprasti kito žmogaus, taip jis negali iki galo suprasti jūsų. Jums dažnai būna nesuvokiami žmonos arba vyro poelgiai, jūsų vaikai visą gyvenimą jums pateikia siurprizų, politikai kalba dalykus, kuriais netikite, – ir visi jus tarsi susitarę nuvilia.
Nekreipkite dėmesio.
Mokykitės ignoruoti kai kuriuos dalykus. Neverta per daug skausmingai reaguoti į žmonių bruožus ir poelgius, kurie jums atrodo nesuprantami, tačiau iš esmės mažai jus liečia.
Paprasčiausiai patraukite pečiais ir pamirškite. Jeigu jums nepatinka vakarėlis, jūs galite sau pasakyti: „Visi jaučia pareigą pilstyti iš tuščio į kiaurą. Man tai svetima, bet aš ramus, todėl patenkintas.” Jūs galite išeiti arba mėgautis savo ramybe. Tačiau būtų kvaila kelti triukšmą, griebtis įžeidinėjimų stengiantis visus „atvesti į protą”. Jūs nieko neįrodysite, tik sugadinsite sau ir kitiems nuotaiką.
Neįsižeiskite.
Nepasiduokite kitų provokacijoms ir neimkite į širdį to, ką esate įpratę laikyti įžeidimu. Jeigu jūs visą laiką kartojate „Kaip jis išdrįso?”, „Negaliu suvokti”, vadinasi, jūs atiduodate savo emocinę pusiausvyrą į rankas žmonėms, kurie jums nepatinka. Paklauskite savęs, ar tai tikrai taip nepakeliama, kad neįmanoma nekreipti dėmesio? Jeigu galite ką nors pakeisti, pasistenkite tai padaryti. Tik netapkite auka be reikalo jaudindamiesi.
Liaukitės aiškintis santykius.
Nuolatinis santykių „velėjimas” yra labiau neurotiškas užsiėmimas negu jums gali pasirodyti. Jeigu „aiškinimasis” tampa neatskiriama santykių dalimi, jis neduoda jokios naudos, tik vargina ir kelia įtampą.
Penkiolikmečiai įsimylėjėliai jaučiasi laimingi todėl, kad žvelgia vienas kitam į akis ir myli tai, ką mato. Jokių aiškinimų ir pretenzijų būti suprastiems. Tačiau ir jie užaugs, subręs, ir po penkerių metų santuokos galbūt vienas kitam pasakys: „Tu ne toks, kokį tave pamilau!”, „Kodėl tu taip elgiesi?”.
Pasiryžimas su savo vyru ar žmona nuolat dalytis mintimis ir jausmais – nuostabus bruožas, tačiau negalima jo primesti kitam kaip būtinos pareigos. Dauguma žmonių šiandien per daug jėgų skiria vienas kito analizei, pamiršdami, kad yra skirtingi ir, kad ir kaip trokštume, negalime iki galo suprasti kito. Leiskime vieni kitiems būti unikaliems. „Nedusinkime vienas kito savo glėbyje”, – anot H. Džebrano.
Ar verta ginčytis?
Žmonės iki užkimimo įrodinėja savo poziciją, prarasdami savitvardą, nekreipdami dėmesio į pakilusį kraujo spaudimą ir atsivėrusią skrandžio opą, griebiasi prievartos ir paskui sako, kad tai normalu. Tačiau tai nėra normalu.
Atsisakykite minties, kad ginčytis yra normalu. Sutinku, kad nedidelis susikirtimas, kuris niekam nedaro žalos, gali būti smagus, tačiau nuolat jausti būtinybę ginčytis – tai jau priklausomybės forma. Chroniški priešgynos yra tiesiog blogai išauklėti žmonės, kurie nesugeba valdytis.
Jeigu įsivėlėte į ginčą su žmogumi, kuris jūsų nesupranta, jūs greitai pamatysite, kad visi argumentai dar labiau didina nesupratimą ir oponento įsitikinimą, kad jis teisus.
Kartą Henkas savo automobilio buferiu užkliudė kitos mašinos duris. Iš jos iššokęs vairuotojas buvo toks įpykęs, jog kone kibo į atlapus. Tačiau Henkas neįsitraukė į žaidimą: „Klausykite, aš buvau labai neatsargus, suprantu, ką dabar jaučiate, aš irgi nemėgstu, kai kliudo mano mašiną, todėl, jeigu yra kokių nubrozdinimų, – aš sumokėsiu.”
Mašinos savininkas iš karto nurimo. Jis apžiūrėjo dureles, pasakė, kad tai niekai, nubrozdinimo net nėra, ir atsiprašė už pasikarščiavimą.
Moralas aiškus. Jeigu jūs įsitraukiate į ginčą tikėdamiesi ką nors perkalbėti, – pralaimėsite. Arba patirsite tokį stresą, kad ir laimėjęs pasigailėsite, kam įsivėlėte.
Pasirinkti nesunku: arba jūs iki nukritimo įrodinėjate savo teisumą ir įsigyjate skrandžio opą, arba atsisakote beprasmiško ginčo ir patausojate sveikatą.
Meluoti – ne visada blogai
Galimas daiktas, kad, stengdamiesi užsitarnauti kažkieno palaikymą, jūs išsiugdėte tvirtą poziciją melo atžvilgiu – niekada neleisti sau nusiristi iki „tokio lygio”.
Pasistenkite į tai pažvelgti kitaip. Ar sakyti tiesą bet kokia kaina nėra savotiška priklausomybė? Ekstremaliose situacijose žmonės vieningai pripažįsta, kad kvaila demonstruoti išskirtinį sąžiningumą savo priešo atžvilgiu. Atvirkščiai – sugebėjimas apsukti jį aplink pirštą labai vertinamas. Taigi negalėtumėte sakyti, kad esate prieš melą bet kuriomis aplinkybėmis – tiesiog jūs susiaurinate tų aplinkybių ratą atsižvelgdamas į tai, ką vadinate etika. Viena, ko jūs siekiate, – tai rasti svarių priežasčių meluoti.
Ar išmintinga vengti melo, kai žinai, kad tiesa bus griaunanti? Nejau principai ir taisyklės svarbesni negu žmonės, kuriems jie tarnauja? Paklauskite savęs, ar nesate suvaržytas savo paties teisumo.
Įsivaizduokime, jog turite paslaptį, kurią norėtumėte išsaugoti bent jau dėl to, kad ji daugiau nieko neliečia. Tačiau staiga kažkas ateina ir reikalauja atskleisti šią informaciją, braudamasis į jūsų asmeninį gyvenimą. Jis pasistengs jus įtikinti, kad slėpti informaciją tolygu melui, ir privers jus pajusti kaltę. Tačiau ar jūs privalote jam atsakyti?
Žinoma, ne. Ar turite jaustis kaltas ir aiškintis: „Supraskite, tai jūsų neliečia…”? Bet kurioje šalyje įstatymas leidžia neatsakyti į klausimus, jeigu tai, kas pasakyta, gali būti panaudota prieš jus.
Gerai pagalvokite apie savo melo suvokimą. Pagalvokite, ar nevaržote savęs suteikdamas aplinkiniams teisę manipuliuoti jūsų įsipareigojimu sakyti tiesą?
Ar jūsų pasakyta tiesa tikrai padės kitiems geriau jus suprasti, jeigu jums arba jiems suteiks skausmo?
Kalbėti melo tema visada rizikinga, nes daugelis laikosi griežtos pozicijos jos atžvilgiu. Jie laiko melą smerktinu net ir tada, kai esama svarių prieštaravimų. Aš nesu neatsakingo melo šalininkas, tačiau jeigu jūs, atskleisdamas asmenines paslaptis, tampate auka, manau, jog toks elgesys žalingas.
Pažvelkite į save kaip į visuotinės inkvizicijos belaisvį ir padarykite atitinkamas išvadas. Kai plėšikas, įrėmęs jums į kaktą pistoletą, klausia, kur slepiate pinigus, jūs negalvojate apie savo ištikimybę tiesai. Neverta leisti kitiems stumdyti save, naudojantis jūsų nuostatomis.
Neįtikinėkite esąs teisus
Stengdamiesi įrodyti savo teisumą kitiems, jūs stumiate save į priklausomybę nuo tų, kuriems privalote pateikti įrodymų.
Kai buvote vaikas, jūs visada stengdavotės atkreipti į save dėmesį. Jūs norėjote, kad visi, ypač – tėvai, matytų, kaip neriate į baseiną arba važiuojate dviračiu. Jūs norėjote visiems parodyti, kad jūs augate, tampate protingesnis. Jums reikėjo stebėtojų, nes pasitikėjimas savimi buvo paremtas ta reakcija, kurią sukeldavo jūsų elgesys. Tačiau laikas bėga. Jūs jau ne vaikas. Ir vis tiek stengiatės išgauti pritarimą iš pirmo sutiktojo.
Bandymas įrodyti savo teisumą supančioja jus kiekviename gyvenimo žingsnyje. Jūs susierzinate, kai aplinkiniai sumenkina jūsų dorybes, o labiausiai – kai negalite įrodyti, jog esate teisus. Jeigu susierzinimas verčia jus šiuos bandymus atnaujinti vis aktyviau, visi aplinkui pastebi, kad esate jų valioje.
Vienas mano draugas bandė įrodyti savo žmonai, kad turi teisę sekmadieniais su draugais pažaisti futbolą. Tačiau žmona negalėjo suprasti, kaip jis gali spardyti kamuolį vyrų būryje, užuot buvęs su ja, juo labiau kad jie ištisą savaitę veik nesimatė. Kuo daugiau argumentų jis pateikdavo, tuo mažiau žmona su jais sutikdavo. Ginčas peraugo į kivirčą, santykių aiškinimąsi, nesikalbėjimą, bet mano draugas nežaidė futbolo. Todėl, kad neįstengė įtikinti žmonos.
Jeigu jis būtų turėjęs galvoje, kad moteriai natūralu nesuprasti jo noro pabėgioti su vyrų kompanija paskui kamuolį, jis nebūtų patekęs į spąstus. Jis nebūtų įtikinėjęs žmonos, kad turi teisę į tai, ko ji nesupranta.
Be mūsų pačių siekio suprasti save, didžiulę įtaką mus daro tai, kaip kiti supranta mums. Dažnai girdime: „Kas jus privertė taip pasielgti?”, „Įrodyk tai” ir pan. Išlikite ramūs ir, įvertinę situaciją, paklauskite savęs: „Ar aš privalau šį žmogų įtikinėti? Ar tai pagerins situaciją?” Gal verta paprasčiausiai numoti ranka ir leisti jam galvoti taip, kaip jis nori?
Šis principas ypač vertingas, kai kyla konfliktas su nepažįstamais žmonėmis. Ar kada pagalvojote, kaip kvaila stengtis įrodyti nepažįstamam žmogui, kad jūsų pozicija teisinga? Ar tokio elgesio priežastis nėra būtinybė įtikinti patį save?
Išmokite vertinti savo ramias pergales. Visose sudėtingose situacijose geriausias patarėjas yra takto jausmas. Taktiškumas mus skatina turėti galvoje kitų žmonių jausmus ir nesudaryti jiems nepatogumų. Kiekvieną kartą, šiurkščiai gindami savo nuomonę, mes tai pamirštame.
Dr. Wayne W. Dyer, psichologas