Vilniaus universitetinės ligoninės (VUL) Santariškių klinikose šiemet atliktos jau keturios dirbtinės širdies implantacijos. Pastarąjį kartą, rugpjūčio 20 dieną, dirbtinė širdis implantuota keturiolikmečiui. Technikos stebuklas, išvaizda visai neprimenantis tikrosios širdies, gelbsti tada, kai kitos išeities nėra.
Dirbtinių širdžių implantacijos Santariškėse pradėtos 1999-aisiais. Pirmoji atlikta 49 metų vyrui, tais pačiais metais – pirmąkart – 8 metų vaikui. Iki 2007-ųjų klinikose buvo atliktos 38 dirbtinės širdies implantacijos, penkios iš jų – vaikams.
Rugpjūčio 20-osios operacijoje dalyvavusioje 12 žmonių komandoje, kuriai vadovavo klinikų Širdies chirurgijos centro direktorius prof. Vytautas Sirvydis, buvo ir kardiochirurgas doc. Saulius Miniauskas bei medicinos technikos vyresnysis inžinierius Algimantas Bartkevičius.
S.Miniauskas nuo pat pirmųjų kartų dalyvauja širdies transplantavimo bei implantavimo operacijose. Jo pagalbos prireikė 4 iš 5 operacijų, kai dirbtinės širdys buvo implantuojamos vaikams. A.Bartkevičius, pagal profesiją fizikas, dirbtinės širdies implantacijose dalyvauja nuo 2004 metų. Jo pareiga – iš anksto parengti įrangą, per operaciją ir laikotarpiu po operacijos stebėti jos veikimą, apmokyti pacientą bei jo artimuosius, kaip elgtis su dirbtine širdimi, konsultuoti iškilus sunkumų.
Dažniausiai keičia kairįjį skilvelį
A.Bartkevičius pasakoja, kad specialios aparatūros paruošimas implantacijai trunka nuo pusės iki visos paros. Be to, ligoninėje privalo būti ir atsarginė įranga. Tik tada, kai medicinos technikos inžinierius duoda leidimą, darbo imasi chirurgai.
Anot S.Miniausko, dirbtinės širdies implantavimas vyksta ta pačia seka, kaip ir kitos širdies operacijos. Įjungus dirbtinę kraujo apytaką nuosava paciento širdis sustabdoma. Prisiuvus dirbtinę širdį atkuriama ir tikrosios širdies veikla.
Šiandien Santariškių chirurgai atlieka trijų tipų implantacijas: prisiuva dešinįjį arba kairįjį skilvelį, o prireikus – abu ir taip pakeičia visos širdies darbą. Kartu paliekama ir tikroji, tačiau iš esmės jokių funkcijų nebeatliekanti širdis.
Pakeisti visos širdies darbą tenka 15 proc. atvejų. Dešinysis skilvelis prisiuvamas 5 proc. atvejų. Dažniausiai, net apie 80 proc. atvejų, atliekama dirbtinio kairiojo skilvelio implantacija. Medikai iš anksto negali žinoti, ar paliktasis skilvelis veiks, tad per operaciją visada yra parengę dar vieną, atsarginį.
Kam vidinė, kam – išorinė širdis
Pacientui gali būti implantuojama išorinė arba vidinė širdis. Kai dirbtinis skilvelis paliekamas kūno išorėje, prie jo prijungtais vamzdeliais – „kaniulėmis” – kraują pulsuojančia srove varinėja skilvelyje esanti membrana. Šį oro energiją naudojantį širdies varikliuką valdo kompiuterizuotas aparatas, prie dirbtinio skilvelio prijungtas žarnele. Išvaizda aparatas primena vežimėlį su ratukais. Jame sukrauti ir akumuliatoriai, galintys autonomiškai veikti nuo 5 iki 8 valandų. Tokį laikotarpį žmogus turi judėjimo laisvę.
Vidinė širdis yra kur kas mažesnė. Papilvėje, lygiagrečiai nuosavai širdžiai prisiuvama turbina pagerina kraujo tekėjimą, sukuria nuolatinį jo srautą. Mechanizmas atlieka didžiumą darbo, o tikroji širdis prisideda tiek, kiek sugeba. Išorėn išeina tik kabelis, jungiamas prie valdymo blokelio, kurį žmogus nešiojasi tarsi lagaminėlį.
Niekada neatmeta
„Implantacijos sėkmė pirmiausia priklauso nuo medikų patirties bei ligonio būklės”, – sako S.Miniauskas. Geriausių rezultatų pasiekiama tuomet, kai operacijai iš anksto ruošiamasi. Dažniausiai tada, kai dirbtinės širdies implantavimas yra tarsi tiltas į donoro širdies transplantaciją.
Kartais implantacijos prireikia labai skubiai. Pavyzdžiui, po virusinės infekcijos, kai širdis silpsta tiesiog akyse. „Deja, numatyti ūmias ir gyvybei pavojingas komplikacijas, kurios gali ištikti po paprasčiausio gripo, sugebėtų nebent šamanai”, – S.Miniausko žodžiai neguodžia. Dauguma vaikų, kuriems prireikė skubiai implantuoti dirbtinę širdį, lig tol nebuvo kardiologų pacientai. Širdimi nesiskundė ir minėtas keturiolikmetis, kuriam operacija atlikta rugpjūčio 20-ąją.
Implantavimo gali prireikti ir po įprastos koronarų ar vožtuvų operacijos. „Jei širdelė vis tiek „neužsiveda”, jos funkcija neatsinaujina – jungiame dirbtinę širdį. Tai darome ir tuomet, kai blogai veikia transplantuota donoro širdis”, – aiškino kardiochirurgas.
Anot jo, organizmas niekada neatmeta dirbtinės širdies. Atmetimo reakcija gali įvykti tik transplantuojant donoro širdį.
Patys nesukursime
Šiuo metu implantacijoms naudojamos jau trečios kartos dirbtinės širdys, tačiau rezervų mokslininkų paieškoms dar yra daug. Štai naujausios kartos vidinę dirbtinę širdį kol kas galima jungti tik prie kairiojo skilvelio.
Tyrimams skiriamos milijardinės sumos. Anot S.Miniausko, savarankiškai sukurti dirbtinės širdies lietuviai nepajėgtų finansiškai, nebent prisidėtų prie kitų, pasiūlytų kokį nors patobulintą „varžtelį”.
Dirbtinę kraujo apytaką palaikantys vamzdeliai šiandien gaminami iš silikono, skilveliai – iš poliuretano, vožtuvai – iš poliuretano arba pirolito – anglies darinio, sudėtimi labai artimo deimantui. „Veikiant pirolito vožtuvui visada girdisi čeksėjimas, o poliuretaninis dirba tyliai”, – pasakoja S.Miniauskas.
Ar dirbtinė širdis forma primena tikrąją? Anot pašnekovo, gamintojai labai stengiasi, kad taip būtų, bet pasitaiko ir labai egzotiškos išvaizdos modelių.
Dirbtiniai skilveliai būna nuo 10 iki 80 kubinių mililitrų talpos. Mažesnio tūrio širdelės prireikia vaikams. „Berlin Heart” dirbtinė širdis buvo implantuota vos vieno mėnesio kūdikiui, jo tikroji širdelė tėra slyvos dydžio.
Viskas apgalvota
Ne visiems pacientams paprasta tvarkytis su naująja širdimi, nors jie ir jų artimieji apmokomi iš anksto. Kaime gyvenančiam vyrui net atsirado panikos sindromas: likęs vienas namie jis bijodavo, kad nepasiseks susidoroti su mechanizmu. Laimė, netrukus atsirado donoras, padovanojęs vyrui savo širdį. Matyt, ne veltui Vakarų Europos ir Amerikos implantologų komandose dirba ir psichologai.
Iš tiesų gamintojai yra iš anksto numatę įvairias apsaugas. Pavyzdžiui, skilvelis, kurio vienoje pusėje cirkuliuoja kraujas, kitoje – oras, gaminamas iš permatomos medžiagos. Sprogus vienam iš trijų kraują varinėjančios membranos lapelių, nuo gyvybei pavojingo oro invazijos saugo likusieji. Apie įvykį signalizuoja išsilieję dažai, esantys tarp membranos lapelių. Naujos operacijos nereikia – senasis skilvelis pakeičiamas kitu.
Ne veltui dirbtinės širdies komplektą sudaro ir atsarginiai valdymo blokai, kitos detalės, kurias privaloma visada nešiotis. „Sugedus vienam blokui, automatiškai persijungia kitas. Sugedus dviem – lieka trečias, o atsisakius veikti visiems galima naudotis mechanine pompa. Geriausia, kad taip atsitikus kas nors būtų šalia”, – sako A.Bartkevičius.
Medicinos technikos inžinieriui teko konsultuoti pacientą, kuriam prireikė keisti dirbtinės širdies valdymo bloką. Žmogus pats turėjo sustabdyti dirbtinę širdį. „Bloko keitimas trunka tik 5-10 sekundžių, tuo laiku gyvybines funkcijas palaiko tikroji širdis, tad vyras su užduotimi susidorojo sėkmingai”, – prisiminė A.Bartkevičius.
Buvo ir kitokių nutikimų. Štai vienas pacientas žvejodamas su visu aparatu įkrito į upę, kitas mašinos durelėmis privėrė laidą ir pažeidė izoliaciją. Medikai šypsosi: viskas baigėsi sėkmingai.
Nedaroma kliūčių
„Jei šiandien skubiai prireiktų implantacijos, o ligoninėje neturėtume dirbtinės širdies, tai būtų įmanoma suorganizuoti – per parą iš Berlyno pristatyti čia, į Lietuvą. Šioms operacijoms nedaroma jokių kliūčių. Ligoninės vadovas gali būti Amerikoje, Japonijoje ar kitur, bet konsiliumui nusprendus, kad implantacija būtina, turime žodinį jo leidimą, kad galime tai atlikti”, – pasakoja S.Miniauskas.
Kasmet dirbtinių širdžių implantacijoms VUL Santariškių klinikoms skiriama apie milijonas litų. Šie pinigai ateina ne tiesiogiai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, o per specialią Vyriausybės programą. Dirbtinė širdis – nepigi. Vienas dirbtinis skilvelis su „kaniulėmis” kainuoja iki 80 tūkst. litų, kartu su specialiu aparatu susidaro net iki pusės milijono litų suma.