Kad ir kaip būtų neramu trankantis žaibams, po griaustinio kitaip kvepia oras. Tiesiog norisi išeiti pasivaikščioti ir giliai jo įkvėpti. Ir tai būtina padaryti iškart, nes po audros atsiradęs ozonas trumpalaikis – po pusvalandžio jis išgaruoja.
Nors grynas ozonas – nuodai, kenksmingesni nei smalkės, nereikia pamiršti, kad šių dujų sluoksnis saugo mus nuo kenksmingų ultravioletinių spindulių (atsivėrus ozono skylėms į žemę patenka vis daugiau kenksmingų spindulių), virusų ir bakterijų. Būtent šios teigiamos ozono ypatybės ir pritaikytos pastaruoju metu pasaulyje vis labiau populiarėjančiai ozono terapijai.
Dujos su audros kvapu
Ozonas (O3) – tai aštroko kvapo dujos, kurios natūraliai gamtoje susiformuoja ultravioletiniams spinduliams veikiant elektros iškrovas. Kitaip sakant, žaibuojant. Ozonas labai lakus – po pusvalandžio jis ore jau nejaučiamas. Tokį trumpalaikiškumą lemia pati jo molekulė. Ji susideda iš trijų deguonies atomų, laisva jungtis gali greitai prie ko nors jungtis, oksiduotis.
Pirmasis ozoną 1785 metais atrado olandų fizikas Makas van Marumas. Leisdamas elektros srovę per deguonį jis pajuto audros kvapą – tokį, kokį užuosdavo po griaustinio. Po pusės amžiaus vokiečių profesorius Christianas Schonbeinas triatomį deguonį pavadino ozonu (išvertus iš graikiško žodžio reiškia „kvepia”).
Konkurencija su antibiotikais
1857 metais buvo sukurtas prietaisas, gaminantis ozoną. Tada ir buvo nustatytos cheminės ir fizinės ozono ypatybės. Paaiškėjęs antimikrobinis poveikis buvo pradėtas taikyti vandeniui valyti. 1901 metais Vokietijoje buvo pastatytas pirmasis vandentieko bokštas, kur vandeniui valyti buvo naudojamas ozonas.
Medicinoje ozonas naudojamas nuo 1880 metų. Masiškai kaip antiseptinę priemonę jį pradėjo naudoti vokiečių medikai per Pirmąjį pasaulinį karą. Juo gydė blogai gyjančias žaizdas, pragulas, gangrenas, nudegimus, stabdė stiprų kraujavimą. Deja, atsiradus stipriai veikiantiems antibiotikams susidomėjimas šia metodika, kurios efektyvumas jau buvo įrodytas praktiškai, nepelnytai prigeso. Ir tik tada, kai vėliau paaiškėjo, kad antibiotikus vartoti ne visada tikslinga, vėl buvo prisimintas ozonas. Atliekant tarptautinius mokslinius tyrimus buvo apskaičiuoti racionalūs metodai ir optimalios šių dujų panaudojimo dozės.
Per didelė dozė – pavojinga
Ozono ypatybė oksiduotis (net sugebėjimas suardyti metalą) yra pavojinga. Didelė jo koncentracija kenkia akims, sukelia kosulį, trikdo kvėpavimą. Lengvai suskildamas jis sudaro laisvuosius deguonies radikalus, kurie naikina ląsteles ir audinius, greitina jų senėjimą. Tačiau 50 kartų sumažinus nuodingumo dozę ozonas veiks teigiamai. Būtent tokios jo dozės ir taikomos medicinoje. Patekdamas į organizmo ląsteles ozonas susijungia su ten esančiomis riebalų rūgštimis ir sudaro biologiškai aktyvias ozonidų grupes. Šios grupės pradeda oksiduoti ligas sukeliančių mikroorganizmų membranas, suardo jų apvalkalą. Blogieji mikroorganizmai žūva per per 4-20 minučių. Per tiek laiko sunaikinami net sunkiai antibiotikų įveikiama pūslelinė, hepatito A, B, C virusai. Nuostabiausia, kad žmogaus ląstelėms tai nekenkia, jos net savotiškai „pamaitinamos”.
Stimuliuoja organizmą
Ozonidai veikia ne tik mikroorganizmus. Jie stimuliuoja organizmą, gerina biologiškai aktyvių medžiagų sintezę. Organizmui suleidus ozono ir deguonies mišinio kraujyje padaugėja deguonies, suaktyvėja raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų – sugebėjimas išnešioti deguonį. Dėl to pagyvėja kraujo apytaka, krauju labiau aprūpinami visi organai ir audiniai. Ozonidai stimuliuoja ir imuninės sistemos ląsteles, atstato pažeistus audinius, šalina uždegiminius procesus. Tokie teigiami procesai vyksta gavus net ir labai mažą ozono dozę. Žmogus pajunta jėgų ir energijos antplūdį, dingsta nuovargis. Ozonas išgydo nemigą, nuima stresą ir net chroniško nuovargio pojūtį.
Šiuolaikinis žmogus, ypač miestietis, nesveikai maitindamasis, alinamas stresų, nuolat jaučia deguonies badą. Tad ozono terapija ir biocheminių reakcijų suaktyvinimas padeda atstatyti apsauginę organizmo funkciją.
Ozoną naudoti galima įvairiai. Pats paprasčiausias būdas – juo kvėpuoti. Taip jis ir buvo pradėtas vartoti 1915 metais. Tiesa, tada guminiai vamzdeliai, pro kuriuos tekėjo ozono ir deguonies mišinys, greitai suplyšdavo. Dabar naudojamos ozonui atsparios polimerinės medžiagos. Naudojami ir įvairių dozių ozono pleistrai – taip dezinfekuojami audiniai, greitinamas žaizdų gijimas. Daug ligų gydoma ozono injekcijomis: iš venos paimama 100-150 g paciento kraujo, jis
sumaišomas su ozono ir deguonies mišiniu ir suleidžiama atgal. Mišinys ima veikti staigiai.
Pastaruoju metu ozono terapija tampa vis populiaresniu nemedikamentiniu gydymo būdu. Daugeliu atvejų ozonas gali pakeisti stipriai veikiančius vaistus. Ir, svarbiausia, be jokio pašalinio poveikio. Be to, ozonas gerina kitų gydymo būdų poveikį. Ozono terapija galima gydyti netgi išeminę širdies ligą, infarktą, gastritą, dvylikapirštės žarnos ligas. Naikindamas mikrobus ir virusus jis stimuliuoja imuninę sistemą, gerina mikrocirkuliaciją.
Bet kokiu atveju po griaustinio labai sveika pasivaikščioti ir išbandyti natūralią ozono terapiją. Greit garuojančių dujų dozė nebus per didelė.