A. Vinkus: „Daryti gera perduota genetiškai”

„Bėgant metams, vis labiau norisi, kad vienas kitam darytumėm gera, dovanotumėm gražių akimirkų”, – sako Lietuvos Respublikos ambasadorių Latvijoje Antanas Vinkus, kurį šią vasarą ne kartą buvo galima išvysti Neringoje – ne poilsiaujantį, o vieną po kito įgyvendinantį sumanymus, kaip dar plačiau paskleisti garsą apie unikalų kampelį, kaip paįvairinti ir praturtinti jo gyvenimą.

Tai Latvijoje reziduojančius užsienio šalių ambasadorius, tai latvių menininkus į Neringą atsivežantis Antanas Vinkus sako, kad ne jo būdui gyventi ramiai. „Kartais draugai pajuokauja, kad aš ir grabe judėsiu”, – savo gyvenimo būda iliustruoja ambasadorius.

Su A. Vinkumi susitikome ne kur kitur, o būtent Neringoje – mieste, kur prasidėjo jo profesinis mediko kelias ir į kurį jis iki šiol nuolat sugrįžta su naujais sumanymais.

Estai ir latviai neturi

„Į Neringą pirmą kartą atvykau tik gavęs paskyrimą dirbti vyriausiuoju gydytoju, 1966-aisiais. Atsimenu, važiuoju, važiuoju, o aplinkui – vien miškai, namų nematyti, ėmiau net nerimauti, jog nebus, ko gydyti, tačiau išvydęs švyturius, nurimau, – prisimena A. Vinkus. – Žiemą vaizdas buvo nykus: tuščia, sirenos kaukia. Būčiau neteisus, jei sakyčiau, jog vos atvykęs čia pamilau šį kraštą, nes taip tikrai nebuvo. Galbūt taip nutiko todėl, jog atvažiavau vienas – be šeimos, draugų. Čia, kaip juokauju, buvau paskirtas 10-ties lovų ligoninės vyr. gydytoju, tad mano pečius užgulė dar ir didelė atsakomybė. Atsitiktinai pro durų plyšį nugirdau sakant: „Mums atsiuntė „pacaną”, vaikėzą”. Šie žodžiai mane lydėjo visą laiką. Nors atsakomybės ir darbo netrūko, pamilau Neringą, jos žmones”.

Pasak ambasadoriaus, nei estai, nei latviai tokio nuostabaus kampelio kaip Neringa neturi.Tačiau vien tuo didžiuotis nepakanka – kartu reikia galvoti, kaip kuo daugiau prisidėti prie šio krašto grožio išsaugojimo.

Judėjimas – prasmė

A. Vinkus sako nesigailintis mediko chalatą išmainęs į diplomato kostiumą.

„Aš niekada nepamiršiu medicinos. Tačiau negali visą laiką gyventi praeitimi. Aš didžiuojuosi, jog dabar turiu prezidento, Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos pasitikėjimą, ir labai norisi jį pateisinti, daryti tai, kas privalu. Diplomato darbas, kaip ir mediko, nėra lengvas”.

Vis dėlto ambasadorius nelinkęs savęs pervertinti. Anot jo, dirbti normaliai, atsakingai – tai ne nuopelnas, o pareiga.

„Kai nuolat judi, jauti prasmę, dėl ko gyveni”, – energijos šaltinį įvardija A. Vinkus, pridurdamas, jog bėgant metams, be tiesioginio darbo, vis labiau norisi daryti gera, dovanoti gražių momentų. Iš čia – ir praėjusią savaitę įgyvendintas vienas iš jo sumanymų atvežti į Neringą Latvijos menininkų desantą.

Menas įsiklausyti

Apibūdindamas save, A. Vinkus teigia nesąs idealaus charakterio.

„Turiu ir pliusų, ir minusų. Manau, kad asmenybę sukuria teigiamų ir neigiamų polių harmonija. Gal jaunystėje buvau aštrokas, ambicingas, greitai supykstantis, siekiantis vadovauti, paryškinti savo pareigas. Tačiau bėgant metams pats gyvenimas ne kartą pastato į vietą”, – sako diplomatas.

Anot jo, reikia suvokti, kad gyveni ne vienas, įsiklausyti į kitų nuomones, suprasti kitus.

„Negaliu norėti, jog manęs tik klausytų, nieko nesakytų, nekomentuotų. Turime norėti, kad mus suprastų, bet turim mokėti suprasti ir kitus. Žinau, kad medikai kritikuodavo mane už tai, jog tardavau griežtesnį žodį tiems daktarams, kure ateidavo netvarkingi – nutrintais džinsais, purvinu chalatu. Visada sakydavau, kad medikas ligonį pirmiausiai gydo savo išvaizda, kažkokiu vidiniu spinduliavimu. Po kurio laiko dalis perprasdavo mano požiūrį šiuo klausimu”.

A. Vinkus prisiminė, kaip išbarė vieną žymų chirurgą. Šiam išėjus iš kabineto, teigė suvokęs, kad perlenkė lazdą, dėl to viduje pasidarę labai nemalonu. Nusprendė ištaisyti klaidą – jau kitą rytą sėdėjo prie to gydytojo kabineto ir laukė. Užėjęs vidun, prisipažino buvęs neteisus, todėl atėjęs atsiprašyti.

„Jei sugebėtume įsiklausyti vienas į kitą, suklydus, – atsiprašyti, kiltų žymiai mažiau konfliktų, – patirtimi dalijosi diplomatas. – Atleisti – tai Dievo dovana. Mobilizuoju visus: sugebėkim atleisti vienas kitam. Na, kad ir šiandien išsibarus, rytoj apsikabinkim ir eikim kartu spręsti problemų. Gali su tokiu žmogumi neiti į žvalgybą, gali jam kitą kartą neatverti „dūšios”, bet gyvenimo, kokios nors srities perspektyvos idealo vardan turi sugebėti save užgniaužti ir dirbti bendrai. Štai tokia mano filosofija”.

Gėris – genuose

„Tikiu, jog mums visiems genetiškai perduota daryti gera”, – įsitikinęs diplomatas. -Būdamas ne Lietuvoje aš didžiuojuosi mūsų muzikos, meno atstovais, demonstruojančiais savo talentus, gabumus pasauliui. Esu įsitikinęs, jog dauguma lietuvių moka dirbti ir parodyti, kad mes garbinga tauta. Tik kuklumo kartais pasiliekame per daug, vertėtų nebebijoti parodyti, ką mokame daryti. Aš didžiuojuosi, jog esu lietuvis”.

Ir vis dėlto A. Vinkus sako, kad didžiausia jo laimė – tai santarvė šeimoje.

„Visi postai ir pareigos yra labai garbingos, džiaugiuosi, kad gaunu vienokį ar kitokį mandatą, tačiau didžiausias mandatas – laimė šeimoje. Turiu puikią šeimą – galbūt nebūtų mano tokios gyvenimo filosofijos apie gėrį ir grožį, sugebėjimą suprasti ir atleisti, jei likimas man nebūtų davęs tokios nuostabios žmonos Danutės. Vis dažniau ateina noras kalbėti apie savo antrąją pusę. Per 36 bendro gyvenimo metus, atvirai pasakysiu, ne visuomet buvau šeimos žmogus, visas mintis koncentravau į darbą. Reikia aukoti save savo pasirinktam profesiniam keliui, bet paraleliai turi save maksimaliai atiduoti šeimai, vaikams”.

Dosjė

Antanas VINKUS

Gimė 1942 m. gruodžio 25 d. Kretingoje
1949-1960 m. mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje
1960-1966 m. studijavo Kauno medicinos institute
1966, 1968-1970 m. – Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas terapeutas
1966-1968 m. – Neringos ligoninės vyriausiasis gydytojas
1970-1972 m. – Klaipėdos statybininkų poliklinikos Terapinio skyriaus vedėjas
1972-1975 m. – Respublikinės Klaipėdos ligoninės 3-iosios poliklinikos vedėjas
1975-1982 m. – Klaipėdos miesto ligoninės vyriausiasis gydytojas
1982-1986 m. – sveikatos apsaugos viceministras
1986-1989 m. – P. Jašinsko klinikų vyr. gydytojas
1989-1990 ir 1994-1996 m. – LR sveikatos apsaugos ministras,
1990-1993 m. – LR socialinės apsaugos viceministras
1993-1994 m. – LR sveikatos apsaugos viceministras
1996-2002 m. – Santariškių klinikų generalinis. direktorius
2002-2006 m. – LR ambasadorius Estijos Respublikoje
Nuo 2006 m. – LR ambasadorius Latvijos Respublikoje

A. Vinkus yra Neringos miesto ir Kretingos rajono garbės pilietis, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Santarvės medaliu ir kt.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.