Apšvietos epocha. Prancūzijoje moterys tuoj stos prie barikadų, tačiau Europa, įskaitant Abiejų Tautų Respubliką (Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę) tebediskutuoja, ar turi moterys protą, ar apskritai jos yra žmonės.
Toje pačioje Prancūzijoje apsišvietę vyrai nusprendžia įrašyti į enciklopediją: moteris – žmogaus patelė.
Tačiau ne visada yra taip, kaip atrodo. Pasak Lietuvos istorijos instituto mokslininkės humanitarinių mokslų daktarės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, iš ankstesnių mūsų istorijos vadovėlių susidaro vaizdas, kad XVIII amžius yra pernelyg vyriškas: vyrų dominuojama visuomenė valdo visus politinius procesus. Tačiau atidžiau pažvelgus į realijas paaiškėja, kad moterys, didikės ir bajorės, akivaizdžiai dalyvauja tuose procesuose ir turi jiems įtakos.
Ir proto nestokoja. Antai Marija Radvilienė iš paskutiniųjų stengiasi pasinaudoti savo ryšiais Prancūzijos karaliaus dvare, kad užkirstų kelią Rusijos įtakai Abiejų Tautų Respublikoje.
Ona Jablonovska išleistuose nurodymuose dėl privačių miestų valdymo, be kita ko, įsako kurti viešąsias poilsio zonas: kiekvienas jaunavedys privalo pasodinti po dešimt medžių, kad senatvėje turėtų kur ateiti pailsėti.
R.Šmigelskytės-Stukienės tyrimo objektas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) XVIII amžiaus politika. Tyrinėdama palyginti nelabai nuo mūsų nutolusį, bet menkai pažįstamą laiką, beveik „juodąją skylę” mūsų istorinėje savimonėje (studentai labai nustemba sužinoję, kad XVIII amžiuje jau buvo leidžiami laikraščiai), atidžiau įsižiūrėjo į moteris. „Nori nenori visuomenė sudaryta iš dviejų lyčių, – sakė mokslininkė. – Ankstyvaisiais naujaisiais laikais moteriai reikštis vis dar būdavo skiriama privati erdvė. Tačiau valdančiojo luomo atstovės, didikės, turėjo galimybių veikti viešąją erdvę: politinius procesus ir visuomeninius santykius. Tokią teisę joms suteikdavo turimas ekonominis pagrindas ir tuomečiai politiniai klientiniai santykiai. To meto bajoriškoji visuomenė buvo susaistyta klientiniais patrono-kliento ryšiais. Patronas – globėjas, klientas – to paties luomo, tačiau pagal turtinę padėtį laipteliu žemiau stovintis žmogus, besitikintis patrono malonės ir jam visaip talkinantis. Tokia klientinė sistema ir leido turėti įtakos politiniams procesams. Kai skaitai to meto korespondenciją, matai, kaip prieš seimelių ar kitokius rinkimus būdavo stengiamasi paveikti balsuotojus, papirkti, prastumti savo kandidatą – būtent per klientus.”
Moteriškas patronatas
– Čia korupcija ar lobizmas?
– Moderniais terminais galima bet kaip įvardyti. Tačiau to meto sistema buvo tokia: yra didikas, magnatas, turintis galią, valdžią, įtaką, nes užima svarbų postą (etmonas, maršalas, kancleris ir pan.), jis savo dvarais ir pinigais gali išlaikyti būrį klientų, kurie jo protekcijos nori ir siekia. Kiekvienas pavietas (analogija būtų dabartinė mūsų apskritis ar rajonas) turi savo seimelį, kuriame renkami jo pareigūnai. Galioja balsų daugumos principas – bajoriškoji demokratija. Ši sistema leidžia tiek didikams, tiek jų žmonoms, ypač našlėms, siekti įtakos.
– Našlėms?
– Našlė statusu prilygo vyrui, nes Lietuvos Statutas jai suteikė tokias pačias teises. Ji galėjo disponuoti savo turtu, būti atsakinga už vaikų auklėjimą, jai nereikėjo vyro globos.
– Tai buvo modernu?
– Tai buvo savita, skyrėsi nuo kitų šalių. Našlės naudojosi privilegijuota padėtimi, dažniausiai net nemėgindavo dairytis kitos partijos. Aišku, jei „grėsdavo” pelningas sandėris – kodėl gi ne, galima dar kartą tuoktis, kad įgytum dar didesnės įtakos. Dažna našlė, po vyro mirties paveldėjusi dar ir jo dalį, turėjo pakankamą materialų pagrindą plėsti savo agitaciją, esant klientiniams santykiams netiesiogiai veikti seimelių, atstovų seimo ar tribunolo rinkimus. Moteriška patronato sistema funkcionavo nuo XVI amžiaus iki pat valstybės egzistavimo pabaigos XVIII amžiuje.
– Ko gi siekdavo moterys tokiu patronatu?
– Įtakos, galios, pinigų. Kodėl buvo svarbu turėti savo žmogų (klientą), tarkim, tribunole? Tribunole spręsti visi turtiniai ginčai ir visi piniginiai klausimai – visi ir visada bylinėjosi dėl turtų ir žemių, valdymo ir įtakos. Patrono interesams atstovauja jo išrinktas atstovas. Išrinktasis, žinoma, bus dėkingas patronui ir stengsis teismo procesą pakreipti jam naudinga linkme.
– Ar tokia privilegijuota našlių padėtis neskatino vyrų nuodijimo?
– Galbūt buvo visko. Pagal Statuto normas moters atsineštas kraitis turėdavo būti garantuojamas vyro pinigais. Ji turėdavo finansinį garantą, kad jis nebus iššvaistytas – tai sudarė visiškai kitokią padėtį palyginti su kitomis šalimis.
– Taigi LDK bajorės nebuvo ujamos.
– Tai turbūt priklausė nuo konkrečios šeimos, bet šiaip netgi Statuto normos bylojo, kad bajorė negali būti išleidžiama už vyro prieš jos valią. Gal tai dažnai būdavo fikcija, bet dokumentai taip skelbė. Tam tikras saugumo garantas buvo sukurtas, jį reglamentavo teisės normos.
– O skyrybų atveju?
– Moters atsinešta dalis jai ir likdavo, aišku, jei teismas įrodydavo, kad skyrybos įvyko ne dėl jos kaltės.
Įtaka – per salonus
– XVII ir XVIII amžių sandūra paskatina naujas diskusijas, ar moteris gali išeiti į viešąją erdvę.
– Moteriai tradiciškai tebeskiriama privati sfera. Ji – duktė, žmona, motina. Visa Vakarų Europa kartu su prancūzų enciklopedininkais diskutuoja, ar moteris apskritai žmogus. Jeigu ji, pasak krikščioniškosios tradicijos, sukurta iš vyro šonkaulio, vadinasi, nėra „pilnutinis” žmogus. Jeigu ji turi gimdą ir kenčia skausmus, tai tie skausmai nustelbia protą, vadinasi, moteris negali būti tokia protinga kaip vyras, taigi ji nėra jam lygi.
– Ar yra duomenų, kad Lietuvos moterys būtų įsitraukusios į viešus svarstymus?
– Žinoma, yra. Tos diskusijos vykdavo salonuose, kuriuos laikydavo kilmingos damos ir kurių mada ėjo iš Prancūzijos. Tam tikrą dieną ir valandą susirinkdavo kviestinė publika ir diskutuodavo įvairiais visuomenės tobulinimo klausimais. Plunksnos griebdavosi reta, nebent anonimiškai. Vis tiek vyrauja vyrų nuomonė ir mintis, kad moteris turi būti šeimos židinio kurstytoja. Jei kalbėtume apie Abiejų Tautų Respubliką, lūžis įvyksta įkūrus Edukacinę komisiją 1773 metais. Panaikinus Jėzuitų ordiną žlunga visa iki tol jų tvarkyta švietimo sistema. Įkuriama Edukacinė komisija (šiuolaikinės ministerijos prototipas) – valstybė švietimą perima į savo rankas. Tada ir pradedama viešai svarstyti, ką daryti dėl mergaičių švietimo. Iki tol viskas aišku: berniukai eina į mokyklas, mergaitės lieka namie. Šviesūs protai, Apšvietos idėjų skleidėjai Abiejų Tautų Respublikoje (Adomas Čartoriskis, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis) prabyla apie būtinybę mergaites mokyti kaip ir berniukus. Ir jau ne tik skaityti ir skaičiuoti. Joms numatytas kilnus tikslas – gelbėti kraštą. Valstybė nusmukusi tiek, kad būtina ko nors griebtis. O ką nors keisti įmanoma auklėjant: žadinant patriotinius jausmus, siekiant, kad kiekvienas valstybės pilietis tarnautų tėvynei. Uždavinys išugdyti patriotą ir tradicijų puoselėtoją tenka motinai. Ji turėtų būti tokia išsilavinusi ir sąmoninga, kad šeimoje galėtų diegti tėvynės meilės idėjas. Tokia yra moters pagalba, kad tėvynė sustiprėtų. Mergaitės mokyklose, kaip rašė A.Čartoriskis, turėtų sužinoti ne tai, kas užsienio rūmuose valgoma per vakarienę, bet savo tėvynės praeitį. Būtent tada dvaruose atsirado mada rengti vaikus ir pačioms rengtis tautiniais drabužiais. XVIII amžius – galantiškumo amžius, visa Europa kuo įmantriausiai puošiasi, o pas mus atsigręžiama į tautinį kostiumą, ir tai ne parodomoji akcija. Taip moterys siekia išugdyti vaikų meilę tėvynei. Pati visuomenė paveda moterims tokį uždavinį. Taip jos išvedamos vien tik iš šeimos interesų rato.
– Tai jau akstinas domėtis viešaisiais valstybės reikalais, šalies likimu.
– Ir kai ateina Ketverių metų seimo (1788-1792) epocha, Tado Kosciuškos sukilimas (1794 m.), moterys viešai reiškia savo poziciją aukodamos pinigus ir brangenybes bendram reikalui. Seimui iškėlus idėją padidinti kariuomenę iki 100 tūkst., šioms reikmėms aukoja ne tik didikės, bet ir bajorės. Jų sąrašai skelbiami to meto spaudoje. Kita priežastis aukoti – karas su Rusija. 1792 metais Jekaterina II, priešindamasi reformoms Lenkijoje ir Lietuvoje, atsiunčia čia tūkstantinę kariuomenę. Antai 18 grašių Abiejų Tautų Respublikos reikmėms paaukoja Ona Grigoravičienė iš Eišiškių pavieto, o Antanina Jundzilaitė skiria 1 auksiną ir 15 grašių. Didikių dovantos sumos įspūdingesnės: Livonijos kašteliono žmona grafienė Mejerienė iš savo brangenybių skrynelės kariuomenės reikmėms padovanoja briliantais nusagstytą ir spite puoštą medalioną už 4258 lenkiškus auksinus. Lietuvos Brastos vaivadienė Barbora Lopacinskienė paaukoja 3600 auksinų. LDK didžiojo maršalo žmona kunigaikštienė Sanguškienė 1788 metais paaukoja 18 tūkst. lenkiškų auksinų, o Mstislavlio vaivadienė Sapiegienė skiria 100 rietimų gelumbės. Tai jau savimonės lūžis ir aiški pilietinė akcija. Moterys jaučia būtinybę ginti tėvynę.
– O sėsti ant žirgų?
– Tai vėlesnių laikų dalykas. Tačiau Emilijos Pliaterytės atvejis išimtinis. Mažai kas žino, kad 1794 metais kilus sukilimui vyriausiasis kariuomenės vadas Tadas Kosciuška kreipėsi į moteris kviesdamas paremti sukilimą. Tačiau prašė ne imti ginklą į rankas, o padėti sukilėliams parūpinant tvarsliavos ir medikamentų. Ir šis kvietimas buvo išgirstas. Aukotojų sąrašus galime surasti to meto spaudoje.
– Varšuvoje garsėjo Izabelės Čartoriskos salonas. O arčiau mūsų?
– Negalime kalbėti apie garsų kokios nors didikės saloną Vilniuje. Visas politinis ir kultūrinis gyvenimas telkėsi daugiausia Varšuvoje. Ten rezidavo valdovas, o kur valdovas, ten ir kultūrinio gyvenimo pikas. Siekiai sugrąžinti Vilniui sostinės statusą buvo nesėkmingi. Kita vertus, LDK didikų – Sapiegų, Radvilų – moterys kaip įtakingų vyrų žmonos ir be salonų turėjo nemažai įtakos.
Ryškios asmenybės
– Ar sumaniai jos regzdavo intrigas?
– Nepasakyčiau, kad tai būtų intrigos.
– Gerai. Tada prie kokių politinių procesų moterys akivaizdžiai prikišo nagus?
– Prie Baro konfederacijos 1768-1772 metais. Puoselėjant ir palaikant jos idėją dalyvavo daug moterų. Kotryna Kosakovska, Amelija Mnišek, Ona Jablonovska. Konfederacijos planas kaip tik ir buvo sumanytas O.Jablonovskos dvare, jos aplinkoje. Konfederatus ši moteris rėmė finansiškai. Ji – Kazimiero Leono Sapiegos ir Kotrynos Radvilaitės duktė, ištekėjusi už Braclavo vaivados, per savo patronatą aktyviai dalyvavusi politiniame gyvenime. Tapusi našle turėjo dar didesnės įtakos politiniams procesams. Marija Radvilienė to meto politinius procesus veikė per savo pažintis Prancūzijoje. Konfederatų ryšiai su Prancūzijos dvaru ėjo per ją. Radomo konfederacija (1767 m.) irgi neapsiėjo be netiesioginio moterų dalyvavimo.
– M.Radvilienės pastangos buvo bergždžios?
– Į jas dėta labai daug vilčių. Tikėtasi, kad Prancūzijos karalius parems konfederatus ir padės išstumti Rusijos įtaką. Visa Baro konfederacija ir buvo nukreipta prieš Rusijos kišimąsi į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus. Tačiau tam užkirto kelią Rusijos, Austrijos ir Prūsijos susitarimas – Prancūzija liko nuošalyje. Čia pat stovėjo trijų valstybių kariuomenės, todėl M.Radvilienės pastangos to meto geopolitinėje situacijoje negalėjo būti sėkmingos.
Trims valstybėms, pasidalijusioms Abiejų Tautų Respubliką, reikalaujant sušaukti Seimą, kad būtų legalizuotas teritorijų užgrobimas (neva pati Abiejų Tautų Respublika atiduoda savo žemes), reikėjo sušaukti priešseiminius seimelius. O.Jablonovska, suvokdama, dėl ko tas Seimas šaukiamas, per savo patronato sistemą visiems klientams davė nurodymus boikotuoti seimelius.
O.Jablonovska išgarsėjo savo pačios rašytais nurodymais dėl dvarų valdymo. Ji išleido instrukcijas, kuriose griežtai prisakyta, kaip turi būti tvarkomasi privačiuose miestuose ir kaimuose. Savo valdomuose dvaruose buvo įsteigusi pribuvėjų (akušerių) mokyklas. Pribuvėjų elgesys buvo griežtai reglamentuotas. Kiekviena nustatytu laiku privalėjo atnešti parodyti, ar švariai laiko instrumentus. O jeigu kas pamatys pribuvėją girtą, pasak nurodymų, turi išvaryti ją iš kaimo ir apie tai pranešti. Tokia netekdavo teisės užsiimti šia praktika. Taigi matyti pastangos žemesnio luomo visuomenę mokyti švaros, tvarkos.
– Įdomu, ar moterų girtavimas tada buvo problema?
– Jeigu į nuostatus įrašytas ir toks punktas, – galbūt. Aišku, ne taip, kaip XIX amžiuje, viešpataujant carinei Rusijai, kai buvo privaloma varyti degtinę.
O.Jablonovska nurodė jos valdomuose miestuose kurti viešąsias erdves, dabar sakytume poilsio zonas. Kiekvienas jaunavedys prieš vedybas turėdavo pasodinti po dešimt medžių, kad senatvėje galėtų po jais pailsėti.
– Kokia mintis! Juk čia Meilės parkų kūrimas…
– Ona Paulina Sapiegaitė Jablonovska (1728-1800) po vyro mirties aktyviai įsitraukė į politinių šalies įvykių sūkurį. Priešindamasi Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimui Lenkijos ir Lietuvos valdovu ir naudodamasi savo ryšiais Vienos ir Paryžiaus rūmuose parėmė Baro konfederaciją. Konfederacijai pralaimėjus nusišalino nuo dalyvavimo politiniame gyvenime ir uoliai ėmėsi visuomeninės veiklos. Siekė pakelti dvasinį ir materialinį pavaldinių gyvenimo lygį: rūpinosi vadinamųjų špitolių (ligoninių) statyba, steigė fabrikus. Nuostatų dvarų valdytojams septinto tomo įžangoje ji išdėstė savo kaip savininkės tikslus: pagausinti miestiečių, pakelti jų gerovę ir įvesti vidaus tvarką, kuri užtikrintų saugų gyvenimą mieste. Be kita ko, ji nurodė dukart per metus valyti šulinius ir per miestus tekančias upes. Prie namų turėjo būti plotas, skirtas vaismedžiams, „teikiantiems vaisius ne tik kiekvieno sveikatai reikalingus, bet ir parduoti naudingus”. Siekdama išvengti atvejų, kai palaidojami sunkiai susirgę, bet dar nemirę asmenys, O.Jablonovska uždraudė laidoti mirusiuosius anksčiau nei trys dienos po jų mirties. Uždraudė savo valdose verstis pribuvėjos praktika savamokslėms. Išleido šeimininkystės vadovėlį jaunuolėms. O.Jablonovska – ryški asmenybė, viena iš XVIII amžiaus antros pusės veiklių moterų. Jų buvo ne viena ir ne dvi, tik kol kas apie jas mažai žinome. Istorikai irgi dar turi padirbėti, dar nepakankamai išžiūrėti šaltiniai.
– Dėstote Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre. Ar feminizuotas jūsų skaitomas kursas?
– Siekiu pažvelgti į XVIII amžiaus visuomenę ir moters vaidmenį joje: kiek moterys, sudarydamos pusę visuomenės, turėjo galimybių ir kokią vietą užėmė. Taip, XVIII amžius padėjo moterų emancipacijos pagrindus, tačiau feminizmas yra XX amžiaus produktas. Juo nesidomiu ir, tiesą pasakius, to neišmanau.