Didelių laivų kapitonai nejaukiai pasijunta, kai įveikę jūrų platybes įplaukia į upių žiotis.
Daug uostų yra toli nuo jūros. Todėl dažnai su locmanu tenka plaukti upe. Kartais net ir kelias paras.
Nuo tiltelio į tolimą horizontą pratusį žvelgti kapitoną trikdo kranto artumas. Taip pat dažnai upės vaga susiaurėja, atrodo, kad upiniai laivai ir baržų karavanai praplaukia per arti jūrinio laivo borto.
Panašų jausmą patiria greitai ir ramiai automobilį autostradoje vairavęs žmogus, kai įvažiuoja į didmiesčio gatves.
Įsimintinos upės
Lietuvos jūrų laivininkystės jūrininkai turėjo plaukiojimo upėmis patirties. Neskaitant gana trumpų upių Europoje, teko plaukioti ir ilgesnėmis pasaulio upėmis.
Dažnai maršrutai vesdavo į Kanados Švento Lauryno upę, kurios ilgis 3062 kilometrai. Ja tekdavo plaukti į Monrealį ir toliau į JAV bei Kanados Didžiuosius ežerus. Taip pat tekdavo plaukti JAV Misisipės upe, kurios ilgis 5971 kilometras, iki Naujojo Orleano (New Orleans) ir Baton Rūžo (Baton Rouge). Misisipės upės vaga yra pakankamai gili. Tačiau plaukti jūrų laivais ja sunku, nes vietomis ji siaura, vingiuota, tiek krante, tiek upėje trūksta navigacinių ženklų.
Žinomas rašytojas Markas Tvenas (Mark Twain) jaunystėje dirbo locmano padėjėju ir su jam būdingu humoru bei pastabumu knygoje „Gyvenimas Misisipėje” (Life on the Mississippi) tai aprašė.
Daugelis mūsų jūrininkų prisimena ir Jenisėjaus upę, kurios ilgis 3800 kilometrų. Ji, kaip ir daugelis Sibiro upių, žiemą užšąla. Navigacija joje vyko nuo birželio vidurio iki spalio pabaigos.
Pašvaistės palydos
Šių eilučių autoriui ne kartą teko plaukti į šiaurę.
Į Arktį ledo klasę turėję laivai galėjo plaukti tik su nuolatine įgula, patvirtintu kapitonu ir vyriausiuoju mechaniku. Negalėčiau teigti, kad sovietinė valdžia nesirūpino jūrininkais. Praplaukus Murmansko meridianą jūrininkų algos būdavo didinamos 1,7 koeficiento. Be to, už Arkties vandenyse praleistas penkias dienas buvo skaičiuojama papildoma poilsio diena, kurią pridėdavo prie atostogų.
Lengvatos būdavo taikomos todėl, kad, neva šiaurėje dirbti sunkiau ir atmosferoje yra mažiau deguonies. Nežinau kaip jautėsi kiti, bet man plaukiojimas šiaurėje patiko. Gal deguonies ir buvo mažiau, bet Arktikoje oras švaresnis, kvėpuoti lengva.
Arkties jūrose nėra žvejų laivų, kurių nuolat reikia saugotis. Nesikerta transporto laivų kursai, nes ten yra viena trasa. Vasarą naktys šviesios, dažnai saulė net ir nenusileidžia. Tik kartais būna rūkas. Tačiau dažnai pastebimas ir miražas – ypatingas matomumas, kai gali matyti laivus ar krantus, esančius net už pusšimčio jūrmylių. Tiesa, kartais vaizdas apverstas „aukštyn kojomis”. Nepakartojamas reginys yra šiaurės pašvaistė – lyg vėjo blaškomos spalvotos užuolaidos plevena per pusę dangaus.
Ledo laukai stabdydavo laivų judėjimą, bet ledlaužiai laivų karavaną pravesdavo iki atviro vandens. Kartais, įplaukus į ledo laukus, tekdavo laukti net porą parų. Tada mechanikai išjungdavo pagrindinį variklį. Laive tapdavo ramu, jūreiviai gerai pailsėdavo.
Įveikę Barenco ir Karos jūras pasiekdavome Jenisėjaus įlanką. Ja plaukdavome apie 150 jūrmylių iki upės žiočių. Golčicho gyvenvietės reide pasitikdavome locmanų katerį. Laivą upe 350 jūrmylių iki Igarkos keisdamiesi kas keturias valandas kapitonui padėdavo vesti du locmanai. Plaukimas trukdavo vieną parą ir dar šešias ar aštuonias valandas.
Uostas Igarkoje
Nedideliame Igarkos miestelyje buvo miško medžiagos (pušinių lentų) eksporto uostas. Vienu metu jame būdavo pakraunama per 15 laivų. Apie 75 procentus medienos į Igarką atplukdydavo iš aukštupio upiniais laivais.
Vasarą Igarka gyvendavo medienos ruošimo rūpesčiais.
Partijos komitetas galėjo bet kuriai įstaigai nurodyti, kad skirtų žmonių padėti rūšiuoti, pakuoti ir žymėti medienos paketus. Krova Igarkoje vykdavo pakankamai sklandžiai, laivų prastovų būdavo retai.
Miško eksportas buvo labai pelningas. Jį kuravo net keturios ministerijos: Miškų pramonės, Užsienio prekybos, Jūrų laivyno ir Upių laivyno.
Dėl daugybės auklių kartais kildavo biurokratinių nesusipratimų. Būdavo laukiam iš aukštupio atplaukiančios baržos, bet niekas negalėdavo pasakyti, kada ji atplauks. Tai lėmė bendra netvarka ir keturių ministerijų tarnybų biurokratija.
Norvegas Igarkoje
Dažnai lankydamasis Igarkoje, ja domėjausi, ir išgirdau įdomią istoriją apie norvegų verslininką Joną Liedą.
1912 metais gavęs Rusijos valdžios leidimą, jis įkūrė „Siberian Steamship, Manufakturing and Trading Ltd”. Ji turėjo 60 garlaivių ir 170 krovininių baržų, keletą lentpjūvių, konservų fabrikėlių.
J.Liedo garlaiviukai į Angliją gabeno lentas, o į Olandiją sviestą ir medų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kelią į Olandiją užkirto vokiečiai. Tačiau tęsėsi reisai į Angliją. Po Rusijos revoliucijos plaukdami iš Igarkos į Angliją J.Liedo laivai su kroviniu užsuko į Archangelską pasipildyti anglies bunkeriui. Bolševikai areštavo laivus ir krovinį. Norvegas sugebėjo pakliūti pas tarybinės Rusijos vadą Vladimirą Leniną. J.Liedui pavyko išaiškinti Leninui koncesijos naudą abiem pusėms. Todėl jam ne tik grąžino laivus, tiesa, be krovinio – sviestas tiko badaujantiems Archangelsko komunizmo statytojams, bet ir davė Rusijos užsienio pasą. Tai leido jam laisvai lankytis Rusijoje ir kurį laiką tęsti verslą.
Stebino puiki „Siberian Steamship, Manufakturing and Trading Ltd” kompanijos veikla plukdant krovinius iš Jenisėjaus aukštupio į Igarką, kur kroviniai būdavo kraunami į jūrinius laivus. Krovinys upėmis būdavo pristatomas laiku ir garlaiviai neprastovėdavo, nors nebuvo nei telefonų, nei radijo ryšio priemonių.
Įvairios upės, skirtingi locmanai
Kaip skiriasi upės, taip ir locmanai skiriasi vienas nuo kito. Tai lemia ir tradicijos, ir darbo instrukcijos. Plaukdamas Švento Lauryno upe ir Didžiuosiuose Ežeruose gali pastebėti skirtumą tarp Kanados ir JAV locmanų darbo. Kanadoje locmanai priklauso valstybės tarnybai, o amerikiečiai locmanai yra privatūs ir turi užsidirbti patys.
Palyginęs Misisipės ir Jenisėjaus locmanus, taip pat farvaterių aprūpinimą ženklais ir bujais, drįsčiau teigti, kad Sibire tvarka buvo geresnė. Jenisėjus žiemą užšaldavo, todėl pavasarį ženklus tekdavo statyti, o rudenį nuimti. Nepaisant to, navigacinių ženklų Jenisėjuje buvo pakankamai, plaukimas ta upe nesudarė sunkumų. Tuo tarpu Misisipe plaukti buvo žymiai sudėtingiau, nes trūko ženklų.
Plaukiant į Igarką laive būdavo tie patys du locmanai. Su jais kapitonas spėdavo susipažinti ir net susidraugauti. Klausinėdavome apie muitininkų brigadą, nes Igarkoje savos muitinės nebuvo, apie valstybės tarnautojus, kurie nepriima vaišių ar dovanėlių. Misisipėje lydėdavo po vieną locmaną, jie dažnai keisdavosi.
Abiejose upėse nervus tampydavo upinių baržų karavanai. Misisipėje jų junginiai buvo ypač dideli. Bėda ta, kad su jais nebuvo ryšio, visai kitoks būdavo ir upeivių požiūris į laivybą.
Dar norėčiau paminėti Sibiro upę Obę, kurios ilgis 5410 kilometrų. Ja iki Novyj port gyvenvietės porą kartų teko gabenti vamzdžius dujotiekiui tiesti. Upe tekdavo plaukti beveik tiek pat kaip ir iki Igarkos. Skirtumas tik toks, kad Obėje beveik nebuvo jokių navigacinių ženklų ir nelydėjo locmanai. Toks plaukimas – nejaukus ir pavojingas, bet romantiškas – pasijunti kaip senovės jūrininkas, plaukiantis į nežinomas žemes.