NASA (JAV nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija) toliau įgyvendina programą, kuria siekiama apsaugoti Žemę nuo pavojingų asteroidų, galinčių sukelti katastrofą. Prie šios programos prisidėję Lietuvos astronomai, vadovaujami Kazimiero Černio, jau yra atradę vieną tokių pavojingų asteroidų. K.Černis pasakoja apie šių stebėjimų įdomybes.
– NASA gąsdina, kad asteroidas Apofis pavojingai priartės prie Žemės 2029 metais, – praskries nuo jos tik 36 350 km atstumu. Kuo gresia didžiulio, maždaug 300 m skersmens, 46 mln. t masės asteroido, kurio sprogimas, pasak NASA, prilygtų 60 tūkst. atominių Hirosimos bombų, priartėjimas?
– Iš tiesų 2029 metų balandžio 13 dieną (kai Europoje jau bus naktis) šis asteroidas priartės taip, kad mes jį, jei tik bus giedra, galėsime stebėti plika akimi. Jis atrodys kaip trečio ryškio žvaigždė. Mūsų stebėjimai rodo, jog Apofis tikrai nepataikys į Žemę, bet praskries gana arti. Neramu tik dėl to, kad nežinome, kas nutiks po tokio Žemės ir asteroido suartėjimo, ar nepasikeis jo skriejimo orbita. Astronomai skaičiuoja įvairiai: vieni teigia, jog Apofis, patekęs į Žemės gravitacinius spąstus, pakeis trajektoriją ir susidūrimas bus neišvengiamas, kiti sako, kad jo orbita nepakis.
Asteroidus reikia nuolat sekti ir stebėti, ar nekinta jų orbita, nes ji, nors ir stabili, gali pakisti nuo didžiųjų planetų gravitacinio poveikio.
Dar manoma, jog Apofis pavojingai priartės prie Žemės ir 2036 metais.
– Kiek Žemei grėsmingų asteroidų šiuo metu užfiksuota?
– Kasmet ar kas dvejus metus Žemės orbitą kerta maždaug tūkstantis asteroidų, tačiau tuo metu mūsų planetos toje vietoje nebūna ir susidūrimas neįvyksta. Dabar nuolat stebime tokius asteroidus. Jie pavojingi, bet, galiu nuraminti, tas pavojus – milijonas metų į priekį.
Už Apofį šiek tiek mažesnis asteroidas prie Žemės priartės šio amžiaus pabaigoje. Didžiulis asteroidas, dar neturintis pavadinimo, tik numerį – 1950D, – grasina susidurti su Žeme XXII amžiuje. Jo skersmuo siekia apie 8 kilometrus.
Asteroido pavojingumas priklauso nuo jo dydžio. Didesni negu 300 m skersmens jau pavojingi. Jei Žemė susidurtų su kelių kilometrų skersmens asteroidu, įvyktų didžiulė katastrofa. Nedideli asteroidai, toks kaip 50 m skersmens Tunguskos asteroidas (meteoritas), į Žemę krenta maždaug kas 300 metų. Kai nukrito Tunguskos meteoritas, nugriaudėjo sprogimas, galingumu prilygstantis atominės bombos sprogimui, 30 km spinduliu išdegė miškai, bet katastrofa buvo vietinio pobūdžio. Nenukentėjo nė vienas žmogus. Kai kurie maži asteroidai pataiko į vandenyną – jei toli nuo kranto, nė nepajuntame, jei arti – gali kilti cunamis.
Dideli asteroidai (iki kelių kilometrų skersmens) su Žeme gali susidurti tik kas pusę milijono metų, dar didesni, iki dešimties kilometrų skersmens, – kas šimtą milijonų metų.
Žemėje atrasta nemažai kraterių, kurie, kaip spėjama, liko nukritus labai dideliems asteroidams. Manoma, prieš 65 mln. metų į Žemę smogus tokiam dangaus kūnui išnyko dinozaurai, nes smarkiai pakito klimatas.
Bomba ar veidrodis išgelbės?
– Gal įmanoma, nelaukiant, kol asteroidas pavojingai priartės prie Žemės, kaip nors apsisaugoti nuo galimo smūgio?
– Svarstomi įvairūs būdai. Vienas amerikiečių astronautas pasiūlė nuskristi į Apofį ir prikabinti prie jo radijo siųstuvą, kad būtų galima labai tiksliai nustatyti atstumą iki asteroido. Skrydis jau planuojamas. Jei viskas pasisektų, pavyktų išsiaiškinti, iš kokios medžiagos asteroidas sudarytas, ar jį galima susprogdinti. Tokių bandymų jau buvo. 2005-aisiais buvo paleistas kosminis aparatas, kuris turėjo dideliu greičiu įsirėžti į Tempelio kometos branduolį. Siekta nustatyti, ar dangaus kūnas subyrės nuo smūgio. 400 kg kulka, į kurią buvo įmontuotos vaizdo kameros, įsirėžė į ledinę kometą, įvyko didžiulis sprogimas, atsivėrė 100 m skersmens krateris, bet branduoliui nieko neatsitiko. Tapo aišku, kad tokiomis priemonėmis nieko nepadarysime. Jei net iš ledo sudarytai kometai beveik nebuvo poveikio, nereikia ko nors tikėtis ir iš bandymo susprogdinti geležinį asteroidą.
Dar svarstoma galimybė kitaip paveikti asteroidą: kosmose pakabinti didžiulį veidrodį, asteroido link nukreipti Saulės šviesą ir laukti, kol jis, pradėjęs greičiau suktis nuo padidėjusios šilumos, pakeis orbitą. Mąstoma ir apie poveikį lazeriais, atominių bombų atakas. Tačiau jei susidūrimas grėstų dabar, būtume bejėgiai ką nors pakeisti.
– Ar daug pasaulio astronomų stebi pavojingus asteroidus?
– Mes, čekai, anglai, italai, ispanai, vokiečiai, japonai, australai. Kiek žinau, nei Lenkijos, nei Estijos observatorijos jais nesidomi. Didžiausi asteroidų stebėjimai atliekami JAV, Arizonos valstijoje, nes ten tinkamiausi tam orai.
Atsivėrė nauji toliai
– Kaip jums kilo mintis stebėti asteroidus?
– Dar būdamas studentas atradau keletą kometų. Disertaciją rašiau iš žvaigždžių astronomijos, o postūmis domėtis asteroidais buvo nauja, valstybės 2002 metais Molėtų observatorijai nupirkta CCD kamera (analogiška skaitmeninei). Prijungę ją prie teleskopo turėjome kokybiškai naują prietaisą. Naudodamiesi šiuo labai jautriu imtuvu jau galėjome matyti 21 ryškio objektus, atrasti naujus, kurių niekas dar nebuvo pastebėjęs. Mums iškart atsivėrė nauji toliai. Iki tol Molėtų observatorijoje galėjome pastebėti tik 14 ryškio objektus.
Tačiau stebėjimo galimybės priklauso ne tik nuo kameros, bet ir nuo teleskopo. Prietaisas, kurį turi Lietuva, yra vienas didžiausių Šiaurės Europoje – 1,6 m skersmens. Tarp šalių vyksta tam tikros lenktynės: Rusija Kaukaze pasistatė 6 m skersmens teleskopą, paskui amerikiečiai įsitaisė 8 m, vėliau – du po 10 m skersmens. Europiečiai pasidarė 4 teleskopus, kurių kiekvienas yra 8 m skersmens. Kartu jie veikia kaip vienas. Dabar europiečiai svarsto galimybę pasigaminti 40 m skersmens teleskopą. Pro tuos didžiausius pasaulio teleskopus ir tokią kamerą, kokią turime ir mes, galima matyti 27 ryškio objektus (kiekvienas ryškis daug reiškia). Tačiau stebėti asteroidus pakanka ir mūsų teleskopo bei minėtos kameros. Šioje srityje neatsiliekame nuo amerikiečių, ir dar galime daryti pasaulinio lygio atradimus.
Asteroidai – planetų liekanos
– Kur asteroidai „gyvena” ir iš kur jie atsiranda?
– Asteroidai, panašiai kaip planetos, skrieja aplink Saulę. Tarp Marso ir Jupiterio orbitų yra Didysis asteroidų žiedas. Ten jų – šimtai tūkstančių. Asteroidai – tai medžiagos (silikatai, geležis, anglis ir kt.), kurios liko susidarius planetoms. Dalis asteroidų pakeičia savo orbitą ir ištrūksta iš to žiedo. Mes stebime tūkstantį keistomis orbitomis skriejančių asteroidų. Prieš devynerius metus NASA pradėjo jų stebėjimo programą. Buvo planuota per dešimtmetį „išgaudyti” visus šiuos dangaus kūnus. Prabėgo devyneri metai, bet užfiksuota gal tik 60 proc. pavojingų asteroidų. Visiems nepakako nei laiko, nei aparatūros.
Molėtų observatorijoje iš viso esame atradę apie 180 naujų asteroidų. Vienas jų, aptiktas pernai rugsėjo mėnesį, siekia iki 300 m skersmens ir yra pavojingas. Kai atradome šį asteroidą, mus sveikino viso pasaulio astronomai. Tai mūsų indėlis į NASA programą.
Atrasti naujus asteroidus nėra svarbiausias Lietuvos astronomų tikslas, mes stebime jau žinomus pavojingus dangaus kūnus, nes reikia patikslinti jų skriejimo orbitas. Fotografuojame, labai tiksliai nustatome asteroidų koordinates, nes iš jų galima sudėlioti aiškesnį orbitos vaizdą.
Lietuviški asteroidų vardai
– Kaip pavadinote tą pavojingą asteroidą?
– Kol kas anksti galvoti vardą. Tai ilgas procesas. Vardas duodamas tik tada, kai būna tiksliai nustatyta asteroido orbita. Manau, jį reikės stebėti mažiausiai dešimt metų. Gaila, bet artimiausiais metais jo išvis negalėsime matyti. Būna, kad ir atradėjai miršta, o asteroidas vis skrieja be vardo. Iki šiol esame pavadinę keturis savo atrastus asteroidus (nepavojingus) – Molėtų, Kauno, mūsų profesoriaus Straižio ir docento Ažusienio vardais.
Vilniumi negalėjome pavadinti, nes šį vardą vienam asteroidui jau buvo davęs rusų astronomas Stepanas Černychas iš Krymo observatorijos. Jis su žmona Liudmila maždaug 1975-aisiais atrado daugybę asteroidų, tris pavadino lietuviškais vardais: be Vilniaus, dar ir Čiurlioniu bei Litva (turėtų būti Lietuva). Pažįstu šiuos astronomus – Stepanas jau miręs, o žmoną dar pernai Kryme buvau sutikęs. Žinau, kad abu domėjosi M.K.Čiurlioniu, vertino šį mūsų menininką. Tokį vardą dangaus kūnui davė savo noru, o Litva, manau, buvo sumanyta pagal sovietinį planą – duoti asteroidams visų respublikų pavadinimus.
Iš viso vardus jau turi apie 10 tūkst. asteroidų. Astronomai susitarę, kad jų nevadins jokių politinių veikėjų vardais, tad danguje nerasite nei Hitlerio, nei Stalino. Vieną asteroidą rusai labai norėjo pavadinti Leninu, tačiau negalėjo, todėl parinko bent jau panašų – Vladileną.
Neseniai amerikiečiai pasiūlė vieną dangaus kūną pavadinti popiežiaus Jono Pauliaus II vardu.
Dar vienas asteroidų žiedas
– Ar daugiau niekur asteroidų nėra, tik tame žiede tarp Jupiterio ir Marso?
– Prieš penkiolika metų buvo atrastas dar vienas asteroidų žiedas – Koiperio, esantis už Neptūno planetos. Nuo Žemės jis nutolęs maždaug dvylika kartų toliau nei Didysis asteroidų žiedas.
Kai imta skaičiuoti Koiperio žiede esančius dangaus kūnus, paaiškėjo, kad jų irgi yra tūkstančiai. Be to, dar didesni už įprastus asteroidus, siekia iki 200-1000 km skersmens. Čia prieš dvejus metus buvo atrastas objektas, didesnis už devintąja planeta 70 metų laikytą Plutoną. Šis didžiulis dangaus kūnas pavadintas Eriso vardu. Tai buvo sensacija. Astronomai pradėjo mąstyti, ką daryti su Koiperio žiedui priklausančiu Plutonu. Pernai pasaulio astronomai Čekijoje vykusiame suvažiavime iš planetų sąrašo išbraukė Plutoną. Saulės sistemoje liko aštuonios planetos – Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas.
Plutono negalima priskirti asteroidams, nes jis taisyklingos apvalios formos, o asteroidai – netaisyklingos. Per astronomų suvažiavimą buvo įteisintas naujas terminas – planetos nykštukės. Joms dabar priklauso Koiperio žiede esantis Plutonas, už jį didesnis Erisas ir Didžiajame asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio esanti Cerera.
Neprognozuojamos kometos
– Kas, be asteroidų, dar pavojinga Žemei?
– Kometos. Blogiausia, kad neįmanoma apskaičiuoti, kada jos gali kristi. Kometos skrieja visiškai neprognozuojamomis orbitomis. Jos, kitaip nei asteroidai, skriejantys toje pačioje plokštumoje, kurioje sukasi visos planetos, į Žemę gali kristi iš bet kokio taško. Kometos, kaip ir asteroidai, yra Saulės sistemos susidarymo liekanos iš vandens ledo ir kitų sušalusių dujų. Mūsų link jos artėja iš labai toli – iš Oorto debesio, esančio maždaug už 100-200 tūkst. astronominių vienetų nuo Saulės (astronominis vienetas – atstumas nuo Žemės iki Saulės). Kasmet prie Saulės priartėja nuo 50 iki 100 kometų. Tikimybė, kad kuri nors jų pataikys į Žemę, labai maža, bet jei vis dėlto taip nutiktų, pasekmės būtų baisesnės, negu pataikius asteroidui, nes kometos labai didelės – 10-50 km skersmens.
– Ar galėtų tokia neprognozuojama kometa smogti į asteroidą ir nukreipti jį į Žemę?
– Teoriškai galėtų, tačiau kosmose tokie milžiniški atstumai, kad daug kas prasilenkia vienas kito nekliudę. Pažiūrėkite, kiek Jupiterio, Neptūno, Urano link skriejo kosminių aparatų, bet jokio susidūrimo su asteroidu neįvyko, nors reikėjo perskristi ir Didįjį žiedą, kuriame – šimtai tūkstančių asteroidų.
Mums atrodo, jog tarp Žemės ir Mėnulio yra nedidelis atstumas (380 tūkst. km), tačiau pro šią erdvę saugiai praskrieja labai daug asteroidų.
Astronomai nejaučia jokios baimės, nes tikimybė Žemei su kuo nors susidurti vis dėlto gana maža. Galime gyventi ramiai. O dėl Apofio paaiškės tik po 2029 metų. Be to, net susidūręs su Žeme asteroidas neturėtų jos išmušti iš orbitos. Juk Žemės masė milžiniška, palyginti su tokia musele kaip asteroidas. Ir apskritai pavojingas ne pats smūgis į Žemę, o sprogimas ore. Po jo kyla daug dulkių, kurios net keleriems metams gali užtemdyti Saulę (tai priklauso nuo asteroido dydžio).
– Kodėl asteroidai sprogsta, kodėl negali nukristi kaip akmenys?
– Krisdami dideliu greičiu jie įšyla iki kelių tūkstančių laipsnių karščio, todėl ir sprogsta. Pavyzdžiui, meteorai, kuriuos regėdami sakome: „Krinta žvaigždės”, būna tik kokio milimetro, daugiausia – centimetro dydžio, tačiau sprogimo šviesą matome labai ryškiai. Pats mačiau tokį ne vieną. Mažytis, o gali taip apšviesti dangų, kad atrodys, tarsi patekėjo Mėnulis. Įsivaizduokite, kasdien į mūsų atmosferą iškrenta apie 30 t meteoritinės medžiagos! Dalis jos sukrenta į vandenynus – nė nepastebime, tuos žybsnius užfiksuoja tik kosminiai palydovai.
– Vadinasi, dėl tos pačios priežasties mums ant galvų nenukrenta ir kosminis palydovas, kurio galiojimo laikas jau baigėsi? Jis irgi sudega?
– Taip. Niekas jų nesurenka. Kadaise Uzbekijoje, Maidanako observatorijoje, man irgi teko matyti, kaip vienas toks degė. Buvo labai gražus vaizdas. Naktį išvydome švytinčią procesiją, kokį šimtą objektų – subyrėjusių detalių. Atrodė tarsi fejerverkas. Pro teleskopą žiūrėjau: kiekviena detalė buvo taip įkaitusi, kad turėjo vis kitokia spalva švytinčią uodegą, mat kiekvienas metalas degdamas šviečia kitaip. Ir tai truko daugiau kaip minutę.
– Gal ištisas naktis stebėdamas dangų matėte ir NSO (neatpažintų skraidančių objektų)?
– Teko, ir labai daug, tik visi jie man yra ASO (atpažinti skraidantys objektai). Jei nebūčiau buvęs astronomas ir nebūčiau žiūrėjęs pro teleskopą, tą šviečiančią procesiją danguje (degantį kosminį aparatą) būčiau palaikęs NSO. Kai dvejus metus dirbau Uzbekijoje, Maidanako observatorijoje, mačiau ne vieną kosminį skrydį iš Baikonuro. Efektingai atrodydavo – tarsi medūzų ar kitų formų gyvybė plazdėtų danguje. Žinojau, kas tai, tačiau nežinant visko galima prisigalvoti. O kiek per karinius manevrus visokių šviečiančių „skraidančių lėkščių” paleidžiama! Ypač sovietmečiu, būdavo, negali gauti jokios informacijos – tada galvok, ką nori. Pavyzdžiui, reikia naktį apšvieti kokį taikinį, tad ir pakabina šviečiantį objektą. Nežinančiajam tai irgi atrodys kaip NSO.
Buvo toks vienas NSO, kurio negalėjau kokius penkerius metus identifikuoti. Kartą iš Vilniaus mačiau toli šviečiantį objektą. Tik atsitiktinai susitikę su tuo metu Žemaitijoje dangų stebėjusiais studentais išsiaiškinome, jog tas objektas kabojo virš Žemaitijos maždaug 30 km aukštyje. Pas mus nusileidus saulei jį vis dar siekė jos šviesa. Buvo nuostabus reginys, net pamaniau, gal man vaidenasi. Ta šviesa keitė formas, pasidarydavo tai rombas, tai trikampis. Vėliau sužinojau, kad tuo metu meteorologiniams stebėjimams buvo pakabintas balionas, o nuo jo atsispindėjo Saulės šviesa.
Buvo atvejų, kai žmonės net gaisrininkus kvietė, nes manė, jog miškas dega. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo ir Lietuvoje matoma šiaurės pašvaistė.
Nebuvo nė vieno objekto, kuris man keltų įtarimų, visus galėjau atpažinti. Gal iš tų pastebėtų objektų ir yra keli procentai nepaaiškinamų reiškinių. Neneigiu, galbūt Visatoje ir esama kitų civilizacijų, bet netikiu tais filmais, pasakojimais apie atrastus humanoidus, neva ateivių pagrobtus žmones. Čia jau ne iš astronomijos srities, o iš psichiatrijos.