Pastaruoju metu žiūrėdamas lietuvišką televiziją vis mąstau apie tą patį: kam reikalingi TV1 ir LTV2 kanalai, jei šiandien jie rodo tai, ką vakar matėme per LNK ir LTV?
Žinau, kad dauguma TV žiūrovų jau seniai savęs šito klausė, bet vargu ar rado teisingą atsakymą.
Atsiverčiau „Respublikos” priedą „TV publika” ir pabandžiau suskaičiuoti, kiek mes turime lietuviškų TV kanalų. Regis, nei daug, nei mažai – devynis. Beje, į savo skaičiuotę neįtraukiau regioninių televizijų, nes jų atsiradimo priežastys ir egzistavimo tikslai skiriasi nuo didžiųjų televizijų – LTV, LNK, TV3, „Baltijos” TV.
Visame pasaulyje tokie TV kanalai kaip mūsų TV1, LTV2, 5 kanalas ir „Tango” TV yra vadinami mažąja televizija. Taip juos vadina ne tik dėl to, kad dauguma jų tiek finansiškai, tiek juridiškai yra priklausomi didžiausioms ir populiariausioms televizijoms, bet kad stengiasi patenkinti mažąją žiūrovų auditoriją: menininkus, kino mėgėjus, sportininkus, gamtos mylėtojus.
Vaizdžiai kalbant, televiziją galime palyginti su kokia nors sporto šaka, pavyzdžiui, krepšiniu. Kalbant apie mažąją, žaidimo taisyklės lieka galioti tos pačios, tik žaidžiama žemesnėje lygoje. Tiesa, tarp TV ir krepšinio esama vieno esminio skirtumo: mažoji televizija nesistengia patekti į aukščiausią žaidimo lygą.
Suprantama, ji rūpinasi mažąją žiūrovų auditorija ne altruistinių tikslų vedina. Tokia mažosios televizijos elgesio priežastis – pramoginių laidų reitingai. Dėl to šiandien rimta laida labai dažnai yra priversta savo vietą didžiojoje televizijoje užleisti realybės šou formato laidai, nes nepajėgia su ja konkuruoti, o pati užuovėjos ieškoti mažosios televizijos eteryje.
Štai tokiu būdu į mažąją televiziją patenka įdomių laidų, kurios ir formuoja šių kanalų paskirtį. O komerciniuose kanaluose viešpataujant pramogų kultūrai, vis mažiau vietos eteryje lieka tikro gyvenimo vaizdams.
Įdėmiau pažiūrėję į lietuviškos mažosios televizijos kanalų turinį, nesunkiai pastebėtume, kad tarp jų yra daugiau panašumų nei skirtumų. Programų tinkleliuose pusę viso laiko užima jau seniai rodytos laidos kitose TV, o likusią dalį – „importuotos” iš užsienio. LTV2 kanale kai kurias laidas turime galimybę pamatyti net tris kartus per savaitę. Tad suprantama, jog imi galvoti, kad šių kanalų galėtų būti perpus mažiau. Nes dabar TV rinka atrodo dirbtinai išpūsta.
Kiekvienas kanalas turi savo motto: „mano miesto televizija”, „tavo kultūros kanalas”, „pamatyk daugiau”. Skambūs šūkiai ir iš užsienio pirktos laidos, kurias rodo ir regioninės TV, man sufleruoja, kad mažoji televizija pasišovė konkuruoti būtent su jomis.
Šiandien būdami griežti ir reiklūs mažajai televizijai, švelniai tariant, elgtumėmės mažų mažiausiai vaikiškai. Juk jos egzistavimo laiką galime lengvai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ji dar tik formuojasi ir ieško būdų, kaip atrasti savo žiūrovą.
„Šiandien rimta laida dažnai yra priversta savo vietą didžiojoje televizijoje užleisti realybės šou laidai, nes nepajėgia su ja konkuruoti, o pati užuovėjos turi ieškoti mažosios televizijos eteryje”