Jūrų pasaulio grožybė

Nuo tada, kai Europos karališkųjų dvarų didikai jais ėmė puošti savo prašmatnius drabužius, perlai visam laikui įsitvirtino aukštosios mados sluoksniuose. Senųjų filmų žvaigždės, pavyzdžiui, Audrey Hepburn, be perlų vėrinio beveik niekada nepasirodydavo. Jos pavertė perlamutrinį jų blizgesį tiesiog nemirštančia klasika. Perlai tapo ne vien aukštuomenės, bet ir populiariosios kultūros dalimi – paprasto, elegantiško stiliaus ženklu. Net ir šiandien perlų populiarumas nė kiek neblėsta. Jais puošiasi bet kokio amžiaus, bet kokios socialinės padėties moterys ir merginos.

Vestuvių dovana

Niekas nežino, kada žmogus pirmą kartą atrado perlą, tačiau tikima, kad tai įvyko gerokai prieš tai, kai istorija imta užrašinėti. Perlai unikalūs tuo, kad jų nereikia pjaustyti, poliruoti ar kitaip apdirbti, kad būtų galima žavėtis jų grožiu.

Senuosiuose raštuose minima, kad perlai buvo labiausiai ieškomos brangenybės. Jie buvo ypač vertinami senovės romėnų, Indijos bei Kinijos valdovų, o prasidėjus užkariavimų epochai, plito po visą pasaulį. Indų raštuose minima, kad perlai atneša ilgą gyvenimą ir klestėjimą. Be to, dievas Krišna jų dovanojo savo dukteriai per vestuves.

Graikai taip pat tikėjo, kad perlai ypač tinka vestuvėms. Anot jų, perlai atneša meilę, todėl jie tapo šventa vestuvine dovana, kuria būdavo puošiami ir šventės svečiai. Žodis „perlas” buvo tiesiogiai siejamas su žodžiu „meilė”.

Pirmuosiuose krikščionių raštuose apie perlus kalbama su jais lyginant Jėzų ir Mergelę Mariją, taip siekiant ypač juos pagerbti. Šia metafora žmones bei reiškinius aukštino ir senovės žydai.

Grožybė iš smiltelės

Tarp visų pasaulyje esančių brangenybių perlas yra unikalus. Jis vienintelis nuo pradžios iki galo pagaminamas gyvame organizme. Šiais laikais perlai gaunami dviem pagrindiniais būdais: natūraliu (be žmogaus įsikišimo) ir kultūriniu (auginami žmonių).

Natūralūs perlai atsiranda, kai koks nors svetimkūnis – pavyzdžiui, kriauklės gabalėlis, žuvies kaulelis, žvynas ar tiesiog stambesnė smėlio smiltelė – patenka tarp austrės, midijos ar kitokio perlus gaminančio moliusko geldelių. Kad apsigintų nuo svetimkūnio, moliuskas išskiria specialią medžiagą – perlamutrą. Dalelė kasmet aptraukiama vis nauju perlamutro sluoksniu. Šitaip susiformuoja perlas. Jo formą, spalvą ir dydį lemia kriauklės ir svetimkūnio dydis bei vandenyno vieta, kurioje gyvena moliuskas.

Šiais laikais ko gero visi perlai, kuriuos jums yra tekę matyti, auginti kultūriniu būdu. Kokybiški natūralieji perlai yra nepaprastai reti, todėl neįkainojami. Rinkoje pasitaikantys dažniausiai yra atrasti kur kas seniau. Tik vienas iš dešimties tūkstančių jūroje gyvenančių moliuskų pagamina perlą. Ir tik retas jų būna tinkamos formos, dydžio bei spalvos. Be to, perlamutrą išskiriantys moliuskai yra benykstantys, kadangi praeityje labai daug jų išnaikino perlų ieškotojai.

„Perversmas” Japonijoje

Daugelį metų vienintelis būdas gauti perlų buvo jų rinkimas vandenyno dugne. Tai buvo rizikingas, brangus, sudėtingas, bet nelabai produktyvus procesas. Tik tuomet, kai Japonijoje buvo atrastas būdas kaip išgauti perlus kultūriniu būdu, šios jūrų grožybės tapo prieinamos ne vien išrinktiesiems.

XX amžiaus pradžioje makaronų gamintojo sūnus Kokiči Mikimoto su žmona Ume atrado būdą, kaip priversti moliuskus gaminti taip trokštamus perlus. Jų atradimas pradėjo austrių fermų ir kultūrinių perlų verslą. Tiesa, Mikimoto pora nieko nežinojo apie biologą Tokiči Nišikavą ir dailidę Tatsuhei Mise, kurie kiekvienas savarankiškai taip pat atrado kaip gaminti perlus. Kai Nišikava kreipėsi į valdžios institucijas, kad gautų savo išradimo patentą, išsiaiškino, kad Mise atrado lygiai tą patį. Jie ėmė bendradarbiauti ir sukūrė Mise-Nišikava metodą, kuriuo iki šiol naudojamasi išgaunant kultūrinius perlus. Mikimoto jį dar patobulino sumanydamas, kaip pagaminti apvalius perlus. 1916 metais šį patobulinimą jis užpatentavo ir šitaip aplenkė konkurentus. Dabar „Mikimoto” yra žinomiausia pasaulyje perlais prekiaujanti kompanija.

Perlo gyvenimas

Kultūriniai perlų gamybai reikia daug laiko ir pastangų. Perlų fermose idealiomis sąlygomis laikoma tūkstančiai perlus gaminančių moliuskų. Vienas perlamutrinis kamuolėlis formuojasi maždaug dvejus trejus metus.

Kaip ir auginant javus ar gyvulius, perlų auginimas priklauso nuo įvairiausių neprognozuojamų aplinkybių. Nors yra būdų kaip riziką sumažinti, sugadinti perlų derlių gali didelė audra, didelis šaltis arba karštis, vandens užteršimas, liga ar kitos aplinkybės. Taigi perlų auginimas iki šiol laikomas rizikingu verslu.

Tačiau jei viskas gerai klostosi, perlo auginimas yra gana ilgas procesas. Pirmiausia reikia perlus gaminančių moliuskų. Kai kurios įmonės juos renka jūroje, tačiau tai laikoma senoviniu būdu. Dažniausiai moliuskai dirbtinai apvaisinami ir užauginami. Fermose jaunoms austrėms skiriami tikri „lopšeliai”, kur jos praleidžia pirmuosius kelis savo metus augdamos ir bręsdamos saugiomis sąlygomis.

Kai austrei maždaug dveji, ji tinkama perlui gaminti. Kad šis atsirastų, į ją reikia implantuoti svetimkūnį – karoliuką, kuris, aptrauktas perlamutru, taps perlu. Kartais moliuskas nuo to suserga arba išspjauna implantą, tačiau dažniausiai ima gaminti perlą. Kol šis susiformuoja, praeina nuo keleto mėnesių iki kelių metų.

Kai perlai subręsta, jų augintojai „nuima derlių” – išima iš moliuskų kriauklių, nuplauna, išdžiovina ir suskirsto pagal tipą ir kokybę. Tuomet perlai patenka į prekeivių ar juvelyrų rankas ir pasklinda po visą pasaulį, kur tampa auskarais, žiedais, vėriniais, apyrankėmis ar kitais juvelyriniais dirbiniais.

Nuo sniego baltos iki anglies juodumo…

Perlai gali būti įvairiausių dydžių bei spalvų, auginami skirtingais metodais. Dažniausiai pasitaiko keturios pagrindinės rūšys:

* Akoja perlai – tradiciniai japoniškieji perlai. Tiesa, dabar jie auginami ir Kinijoje, tačiau tai tiesioginiai pirmųjų Mikimoto perlų palikuonys. Jie žinomi dėl savo tobulai apvalios formos, todėl yra tinkami vėriniams bei auskarams gaminti. Jie gali užaugti nuo 2 iki beveik 10 milimetrų skersmens, ir būna įvairiausių atspalvių – melsvi, žalsvi, rožiniai, karameliniai, balti, sidabriški ir auksiniai.

* Gėlavandeniai perlai yra kiek mažesni ir dažnai ne tokios taisyklingos formos. Tačiau nesūriame vandenyje gyvenančių moliuskų perlamutras turi mažiau organinių medžiagų, todėl šiek tiek skiriasi perlų žvilgesys. Gėlavandeniai perlai yra pigiausi, tačiau kokybe jūriniams nusileidžia nedaug. Tiesą pasakius, jie net tvirtesni. Įdomus faktas: Kinijoje gėlavandeniai perlai renkami jau tūkstančius metų. Dabar šie perlai auginami ne tik Rytuose, bet ir Jungtinėse valstijose, o kinai atranda vis naujų būdų juos patobulinti taip, kad taptų beveik neatskiriami nuo savo artimų giminaičių jūrų perlų.

* Pietų jūrų perlai išsiskiria savo dydžiu ir beveik tobula forma. Juos išaugina didesnis nei įprasta pinctada maxima moliuskas, kuris yra gana retas ir labai jautrus aplinkos pokyčiams. Būtent todėl Pietų jūrų perlai yra tokie brangūs. Juos auginti yra gana rizikinga, nes menkiausios permainos perlus gali sugadinti. Beje, jie auginami tik šiltuose tropiniuose Australijos, Filipinų bei Indonezijos vandenyse – iš čia ir jų vardas. Pietų jūrų perlai būna balti, sidabro bei aukso atspalvių.

* Taitietiškieji perlai. Dar jie vadinami juodaisiais Pietų jūrų perlais. Jie susiformuoja ypač dideliame Pinctada margaritifera moliuske, kuris gali būti net 5 kilogramų svorio. Žinoma, jo užaugintas perlas taip pat išsiskiria dydžiu – gali užaugti net iki 18 milimetrų skersmens. Vienintelė vieta pasaulyje, kur veisiasi šis moliuskas – Ramiojo vandenyno salos aplink Taitį. Kultūriniu būdu juodieji perlai auginami palyginti neseniai – tik tris dešimtmečius, o anksčiau būdavo tikrų tikriausia lobio verta retenybė. Tiesą pasakius, juodieji perlai dažnai būna ne juodi, o įvairiausių kitokių spalvų ir atspalvių: žali, mėlyni, violetiniai, pilki, rusvi, balti ir elektrinės povo plunksnų spalvos, kuri labiausiai vertinama. Net ir tikrai juodi perlai vis dėlto dažnai turi sidabro, pilkšvą ar anglies atspalvį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 atsiliepimai į "Jūrų pasaulio grožybė"

  1. Barbora

    Tikrai puikus straipsnis, suteikiantis pradiniu ziniu apie perlu prigimti. Aciu labai.

  2. Roma

    Jei nebūčiau gavus vėrinio perlų, gal ir nebūčiau domėjusis.Labai įdomu. Dėkoju už išsamų aprašymą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.