Be kvalifikuoto anesteziologo net geriausias chirurgas yra bejėgis

Kauno medicinos universiteto klinikų medikai prieš 50 metų į klinikinę praktiką įdiegė endotrachėjinę anesteziją. Tai buvo reikšmingas įvykis, atvėręs kelią įvairių chirurgijos sričių vystymuisi.

Šiemet Lietuvos anesteziologai-reanimatologai pažymėjo šią svarbią datą. Malonu, kad pirmoji endotrachėjinė anestezija Lietuvoje buvo atlikta Kauno medicinos universiteto klinikose. Tą datą laikome naujos medicinos srities – anesteziologijos pradžia. Nuo tada anesteziologija vystėsi neįtikėtinai sparčiai: tobulėjo anestezijos technika, ligonių stebėjimo aparatūra, atsirado naujos kartos anestetikai, pradėti moksliniai tyrinėjimai šioje srityje. Šiandieną galima drąsiai teigti, kad chirurgijos tobulėjimą nulėmė anesteziologija.

Gydytojo anesteziologo atsakomybė už operuojamą ligonį yra labai didelė. Jis ne tik numalšina skausmą operacijos metu ir tuo sumažina chirurginės traumos poveikį organizmui, bet seka ir valdo organizmo gyvybines funkcijas: kvėpavimą, kraujotaką, skysčių ir elektrolitų balansą, atkuria netekto kraujo kiekį, pritaiko atitinkamą pooperacinį nuskausminimą. Apie atsakingą ir svarbų gydytojo anesteziologo darbą dauguma žmonių žino palyginti nedaug. Anesteziologai dažniausiai lieka operuojančių chirurgų šešėlyje. Tai neteisingas požiūris.

Šimtas narkozių vienam ligoniui

Kartais įprasta operacija chirurgui (pavyzdžiui, apendicitas, struma) tampa labai sudėtinga anesteziologui, jei ligonis serga kitomis ligomis. Operavome ligonę, kuri sirgo hipertonine liga, astma, diabetu, turėjo sunkias širdies ydas. Be to, buvo alergiška antibiotikams, patyrusi klinikinę mirtį dėl alergijos. Nuskausminant šią ligonę jaučiau didelę emocinę įtampą ir atsakomybę.

Ne kiekvienas medikas gali dirbti anesteziologu, reikia turėti tam tikrų charakterio savybių. Juk anesteziologo rankose – operuojamo ligonio gyvybė. Su kiekvienu pacientu kalbamės prieš operaciją. Ligonis turi pasakyti apie buvusias anestezijas, jų eigą, periodą po narkozės: ar pasireiškė pykinimas, vėmimas, galvos skausmai ir kiti nemalonūs pojūčiai. Tokiu atveju anesteziologas paskiria profilaktikos priemones. Būtina pasakyti apie alergiją vaistams, vartojamus medikamentus, esamas ir buvusias ligas.

Prieš anesteziją gydytojas anesteziologas aptaria su pacientu anestezijos metodiką ir patvirtina ją paciento raštišku sutikimu. Pacientas ne visada gali pasirinkti pageidaujamą anestezijos būdą. Pavyzdžiui, operuojant plaučius, širdį, galvos smegenis būtina bendroji anestezija. Atliekant galūnių, prostatos operacijas bei gimdymo metu pacientams siūloma pasirinkti spinalinę, epiduralinę, nervinių rezginių ar bendrąją anesteziją.

Šiuolaikinė anesteziologija užtikrina paciento saugumą anestezijos metu, tačiau tam tikras rizikos faktorius išlieka, kaip ir kiekvienos procedūros metu. Naudojami šiuolaikiniai anestetikai turi minimalų poveikį organizmui. Yra pacientų, kuriems bendrinė anestezija buvo taikyta 50 ar 100 kartų ir nesukėlė jokių pasekmių. Pavyzdžiui, nudegę ligoniai tvarstomi kas antrą dieną, taikant bendrąją anesteziją.

Pirmoji priemonė – eterio garai

Narkozės pasaulyje atsiradimo pradžia – 1846 metai, kai Filadelfijos gydytojas V.Mortonas pirmasis panaudojo eterio garus operuojamo ligonio nuskausminimui. Jų davė ligoniui įkvėpti iš specialaus stiklinio indo. Po metų JAV dantistas H.Velsas, traukdamas dantį, panaudojo „linksminančias” dujas. Lietuvoje pirmieji narkozę atliko Adomavičius ir Lekavičius 1847-aisiais. Po eterio buvo pradėtas naudoti chloroformas, chloretilas.

Prieš narkozės atsiradimą operuojamus ligonius girdydavo opiumu arba alkoholiu iki sąmonės netekimo. Aprašoma, kai skubiais atvejais ligoniai buvo operuojami be jokio „apsvaigimo”, tiesiog pririšant juos prie stalo, kad nejudėtų.

Maždaug 100 metų nejautra buvo sukeliama pacientui lašinant minėtas narkozines medžiagas ant burnos ir nosies per kelių sluoksnių marlės kaukę. Pacientas narkozinę medžiagą įkvėpdavo (nors daug jos išgaruodavo į aplinką) ir užmigdavo. Tokią procedūrą atlikdavo medicinos seserys, neretai ir patys chirurgai.

Toks skausmo malšinimo operacijų metu būdas naudotas iki šio amžiaus vidurio. Žymūs to laiko chirurgai V.Kuzma, A.Stropus, J.Jocius, J.Braknys, V.Kleiza, L.Mažylis bei kiti, naudodami tokį nuskausminimo metodą, atliko šimtus traumatologinių, pilvo ertmės, ginekologinių ir kitokių operacijų. Deja, kai kurios chirurgijos sritys (širdies ir kraujagyslių, plaučių, stemplės, neurochirurgijos) negalėjo vystytis dėl didelio komplikacijų skaičiaus, kai buvo operuojama naudojant kaukinę narkozę. Pooperacinis mirtingumas po pirmųjų krūtinės ląstos operacijų siekė 40-50 proc. Paciento gyvybinės funkcijos nebuvo stebimos, operacijų metu nebuvo perpilami skysčiai. Medicinos sesuo S.Liesytė, atlikusi šimtus kaukinių narkozių eteriu, prisiminė, kad vienintelis paciento būklės sekimas tuo metu būdavo pulso čiuopimas ant riešo arterijos.

Nauja narkozės era prasidėjo 1942 metais, atradus raumenis relaksuojančius (kurare) preparatus. Tuomet pradėtas naudoti endotrachėjinis nuskausminimas, išjungiant ligonio alsavimą ir atliekant plaučių dirbtinę ventiliaciją.

Dirbtinis kvėpavimas buvo palaikomas rankomis

Pirmąją endotrachėjinę anesteziją (narkozę), panaudodamas raumenų releksantus ir dirbtinį kvėpavimą pro įkištą į trachėją vamzdelį atliko klinikų chirurgas V.Mikalauskas.

Iš pradžių dirbtinis kvėpavimas endotrachėjinės anestezijos metu buvo palaikomas anesteziologui rankomis ritmingai spaudinėjant kvėpuojamąjį maišą ir imituojant įkvėpimą bei iškvėpimą. Toks darbas, atliekant neurochirurgines operacijas hipotermijoje (atšaldžius ligonio kūno temperatūrą iki 28-30 laipsnių temperatūros), tęsdavosi iki 16-17 valandų ir labai išvargindavo anesteziologus. Tik septintojo dešimtmečio viduryje pradėti naudoti automatiniai dirbtinio kvėpavimo aparatai, elektrokardiogramos monitoravimas operacijos metu.

Anesteziologo pareigybė Lietuvoje įdiegta 1958 metais. J.Gumauskas buvo pirmasis Kauno medicinos universiteto klinikų anesteziologas. Iki 1961 metų čia dirbo tik du anesteziologai, iki 1964-ųjų – devyni. Endotrachėjinė anestezija buvo taikoma tik daliai operuojamų ligonių, kitiems – vietinė anestezija arba kaukinė narkozė.

Plečiantis Klinikoms buvo atliekama vis daugiau operacijų, augo ir anestezijų skaičius bei įvairovė. Anesteziologijos-reanimatologijos skyriuose prasidėjo profilizacija, įkurti anesteziologijos skyriai: neurochirurgijos, akušerijos-ginekologijos ir kardiochirurgijos. 1975 metais Kauno medicinos institute įkurta Anesteziologijos-reanimatologijos katedra, vėliau – atskira Anesteziologijos klinika, kur rengiami anesteziologijos-reanimatologijos specialistai.

Šiuolaikinė anesteziologija yra labai ištobulėjusi, nuolat besivystanti. Kauno medicinos universiteto klinikų pacientams teikiamos anesteziologinės pagalbos kokybė nesiskiria nuo išsivysčiusių Europos šalių. Dabar Klinikose dirba 67 anesteziologai. Pernai šioje ligoninėje su anestezija atlikta per 35 tūkstančiai operacijų, naudojami naujos kartos anestetikai, turintys minimalų žalingą poveikį organizmui.

Irena Marchertienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.