Pažvelgti į ateitį nėra lengva. Argi gyvenusieji prieš šimtą metų galėjo numanyti, kad namuose atsiras šilumamėgių alokacijų, marantų ir fitonijų, kaprizingųjų orchidėjų, kamelijų bei gardenijų? Tos pačios dienos šviesos lempos, naudojamos augalams apšviesti, mūsų protėviams būtų atrodžiusios kaip kažkas neįtikima.
XX amžiaus pradžioje beveik nebuvo pilnavidurių augalų rūšių. Sunku buvo net įsivaizduoti, kad jie kada nors puoš būsto palanges. Nebuvo ir tokios begonijų, fikų, dracenų bei gebenių įvairovės. Bet jau tada buvo aišku, iš kur atsiranda naujos gražios gėlės; iš tolimų šalių, botanikos sodų. Iš mokslininkų bei selekcininkų rankų.
Per pastaruosius šimtą metų žmonės išmoko planuoti ir numatyti augalų kryžminimo rezultatus. Pasitelkę radiaciją ir chemines medžiagas genetikai sukūrė gausybę augalų mutantų. Žmogui, užaugusiam su amerikietiškais siaubo filmais, mutantai asocijuojasi su kažkuo, keliančiu siaubą. Tačiau pačios gražiausios, spalvingiausios gėlės – tai mutantės, išvestos iš niekuo neišsiskiriančių laukinių rūšių.
Egzotika laukia savo eilės
Kaip galima įsivaizduoti tai, ko dar nėra? Pažvelgti į ateitį padeda mokslininkų laboratorijos – ten kuriami stebuklai ne šiandien, tai rytoj taps mūsų gyvenimo dalimi. Nuo botanikų, genetikų, selekcininkų, molekulinės biologijos, augalų fiziologijos specialistų ir fitopatologų priklauso, kokie kambariniai augalai bus auginami rytoj.
Botanikos sodų oranžerijose auga retų rūšių orchidėjos, paparčiai ir kitokie augalai. Kai tik mokslininkams pavyks išsiaiškinti visas jų paslaptis ir kaprizus, kai tik bus rasti būdai juos dauginti, augalai pateks į parduotuves, o iš jų – į mūsų butus. Tos egzotinės rūšys bus išgelbėtos nuo išnykimo ir taps populiariais kambariniais augalais.
Savo eilės laukia ir Australijos keistuoliai panašiais į kankorėžius žiedynais, madingi tampa į palmes panašūs sagainiai, Pietų Amerikos siauralapiai originalių žiedynų augalai, medingieji paparčiai iš ūkanotų Indonezijos miškų. Rinkoje nepakankamai pristatytas ir orchidėjų bei sukulentų pasaulis. Europoje jų kasmet pasirodo vis naujų. Ekspedicijos iš Pietų Afrikos, Lotynų Amerikos ar Pietvakarių Azijos į Europos botanikos sodus atveža nematytų atogrąžų augalų.
Matyt, artimiausiu metu mus nustebins net įprastiniai augalai. Jau dabar žmogus gali manipuliuoti jų paveldėtomis savybėmis. Delfinijumas turi mėlynos lapų spalvos geną, kaktusas neturi. Genų inžinerijos laboratorijoje galima išskirti delfinijumo geną ir persodinti kaktusui. Rezultatas bus ryškiai mėlyni kaktuso žiedai, kokių gamtoje nebūna. Jau dabar Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje dirbama kryžminant populiariausius augalus, kad būtų gautos neįprastos spalvos, patrauklesni, didesni ir ryškesni žiedai.
Negana to, augalą galima „apdovanoti” visiškai netikėtomis savybėmis. Jau pavyko į tabako ląsteles įsodinti geną, atsakingą už jonvabalių švytėjimą. Įsivaizduokite kvapiojo tabako vazonėlį, tamsoje pripildantį kambarį svaiginamo aromato ir švytintį švelniai žaliais pliūpsniais.
Genai viską gali
Pastaraisiais metais mokslininkai pamėgo fluorescuojančius įvairiausių organizmų – giliavandenių žuvų, bakterijų, grybų – baltymus. Tos medžiagos švyti, kai ant jų patenka tam tikros spalvos spindulys. Spalva gali būti žydra, geltona, salotinė ir net raudona. Fluorescuojančio žalio baltymo genas jau „įdėtas” į daugelį augalų – atitinkamai apšviesti jie tikrai pradeda švytėti. Kol kas tokie augalai auginami tik moksliniais tikslais, tačiau galimas dalykas, kad netrukus bus pradėtas ir pramoninis auginimas. Tokius kambarinius augalus bus galima statyti vitrinose arba nišose.
Genų inžinerije gali ir „išimti” kai kuriuos genus. Jei būtų įmanoma iš stapelijų ir amorfofalų atimti geną, atsakingą už, pasakykime tiesiai, jų žiedų smirdėjimą, tie nuostabūs augalai nebebūtų išguiti iš kambarių. Neprošal būtų sumažinti stiprų oleandro aromatą, kad neskaudėtų galvos. Bekvapiai augalai būtini žmonėms, kenčiantiems nuo alergijos: tada jie galėtų be baimės auginti bet kokias kambarines gėles.
XX amžiaus pabaigoje mokslininkai išmoko valdyti žiedo formą „įjungdami” ir „išjungdami” tam tikrus augalo genus. Kiekvienas genas gavo pavadinimą priklausomai nuo jo reguliuojamo proceso. Geno „superman” mutacija lemia, kad gėlė vietoje piestelių turi kuokeles, o „išjungus” geną „plena” kuokelės virsta žiedlapiais. Dabar nebereikia iš tūkstančio mutantų rinktis vienintelį pilnavidurį – pakanka „įjungti” vienintelį geną, ir augalas suformuoja gausybę žiedlapių.
Žydėk ir niekad nebesirk
Artėja laikas, kai bus įminta mįslė, kokie procesai reguliuoja augalų žydėjimą. O jei bus sužinota, kokie genai už tai atsakingi, bus lengva sukelti žydėjimą norimu laiku. Mokslininkai atrado geną „embryonic flower” – jį veikiant žiedai atsiranda tiesiai iš diego skilčialapių.
Ateities parduotuvėse bus augalų su genais, kuriuos galėsite „valdyti” namų sąlygomis. Komplekte su instrukcija bus du flakonai su užrašais „įjungti” ir „išjungti”. Laistomas vienokiu tirpalu augalas pražys pagal užsakymą, o kai žaliajam draugui ateis laikas pailsėti, tereikės palaistyti jį kitokiu tirpalu. Deja, pumpurų krovimo paspartinti neįmanoma, tad reikės kelias dienas palaukti.
Žinoma, bus ir nemalonumų. Genus valdyti ne taip paprasta, be to, augalai dažnai elgiasi visai ne taip, kaip planavo mokslininkai. Perkelti vienokias ar kitokias savybes gana lengva, o štai ilgam išsaugoti jas augale labai sunku. Pavyzdžiui, laikui bėgant švytintys augalai nebeskleis šviesos, o įsodinti svetimi spalvos genai gėles gali ir pražudyti.
Įdomu, ar po šimto metų augalai taip pat tebesirgs, bus tokie pat kaprizingi? Tvirtai pasakyti galima viena: jie nebebus tokie lepūs ir lengviau ištvers šaltį. Jau rastas ir išskirtas vienos antarktinės žuvies genas, atsakingas už atsparumą šalčiui: žuvis gali įšalti į ledą, o atitirpusi plaukioti kaip niekur nieko. Tas genas jau persodintas šilumamėgiams vaismedžiams, kurie laboratorijos sąlygomis gerai ištvėrė šalnas.
Galbūt po šimto metų žmogus išmes į gatvę visu atogrąžų lepūnus, tik ir laukiančius menkiausio skersvėjo, kad persišaldytų. Tada bus galima kambarį vėdinti kada panorėjus.
O štai sirgti kambariniai augalai, deja, nesiliaus ir po šimtmečio. Grybeliai ir bakterijos gerai prisitaiko prie bet kokių nuodingųjų medžiagų, kurios prieš juos naudojamos. Jie juk irgi gyvi, nori gyventi. Vienintelė viltis, kad galop bus susidorota su kenkėjais. Kai kurie augalai tokie nuodingi, kad vabalai jų nė paragauti nedrįsta. Pabandžius perkelti nuodinguosius genus į kitus augalus kenkėjams stos niūrios dienos.
Galbūt bus išrasti nauji preparatai, leisiantys sunaikinti erkutes, amarus ir lervas tiesiog kambaryje ir nerizikuojant savo sveikata. Pirmasis žingsnis jau žengtas: Olandijoje gaminami specialūs pagaliukai, kišami į vazonėlius su sergančiais augalais. Laistant nuodus sugeria šaknys ir perduoda stiebui bei lapams. Kenkėjas, paragavęs tokio augalo, nusinuodija akimirksniu. Nereikia nei purkšti, nei bijoti įkvėpti nuodų.
Komfortas žaliesiems naminukams
Technikai bei konstruktoriai irgi stengiasi palengvinti kambarinių augalų priežiūrą. Klimatinės kameros, leidžiančios palaikyti reikiamą temperatūrą ir drėgmę, bus naudojamos ne tik pramonėje, bet taps prieinamos kiekvienam augalų mėgėjui. Dizaineriai suteiks toms mini oranžerijoms įvairiausias formas, kad patenkintų ir pirkėjų skonį, ir augalų kaprizus.
Pasikeis apšvietimo technologija: vietoj įprastinių lempų bus naudojamos diodinės. Mažulyčiai švytintys diodai jau dabar naudojami žaislų pramonėje. Didžiausias tokių šviestuvų pranašumas – diodai kur kas mažiau įkaista, daugiau elektros paverčia šviesa. Tai leis taupyti elektros energiją. Japonijoje sukurta įranga diodinėms augalų apšvietimo lempoms labai paklausi visame pasaulyje.
Bus sukurti automatai augalams laistyti, ir po šimto metų bus galima drąsiai palikti savo žaliuosius augintinius namų kompiuterio priežiūrai ir nebelakstyti su vazonėliais per kaimynus prieš atostogas ar ilgą komandiruotę.
Svarbiausia, kad ir po tiek metų žmonių pasaulyje liks vietos kambariniams augalams. Jie bus myliomi neką mažiau – gal net daugiau. Juk tam bus sudarytos visos sąlygos.
eik tu sau
😯