Žmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti.
Ar pikta mama ir žmona tapo norma?
Šių dienų medicina skatina mus išreikšti visus savo jausmus, netgi pyktį. Kitaip, nei augant mūsų tėvams. Vyresnio amžiaus žmonės prisimena, kaip jiems buvo sakoma, jog mandagiam žmogui nedera pykti arba demonstruoti savo pykčio. Dabar jaunos merginos žino, kad neįmanoma, o ir nebūtina, visada ir visur būti „gerai išauklėta” panele.
Vyrams nuo seno prigijusi reputacija esą jie pernelyg lengvai duoda valią savo jausmams. Šiomis dienomis taip sakoma ir apie moteris. Jos šiais laikais savo pyktį išlieja taip pat laisvai, kaip vyrai. Už tai reikia mokėti tam tikrą duoklę.
Vyras pyktį dažniau nukreipia netiesiogiai – jei jam kas sugadino nuotaiką, grįžęs namo, vyras gali apspardyti šunį. Moterys savo blogą nuotaiką labiau linkusios išlieti ant šeimos narių, ypač ant savo vyrų. Galėčiau teigti, kad, viena vertus, tai pozityvu – moterims atsirado galimybė atviriau reikšti savo jausmus, jos tapo laisvesnės – nebėra santuokinių ryšių praradimo baimės. Kita vertus, šaukimas ir plūdimasis, nieko neišspręsdamas, gali tapti santykių pablogėjimo, susvetimėjimo šeimoje priežastimi. Kai į šį ratą įtraukiami vaikai, ne tik iškyla komplikuotų tarpusavio santykių pavojus, bet sukuriama psichologiškai ydinga aplinka naujos asmenybės vystymuisi. Mažas vaikas tikrai nesupras, kodėl mamytė, supykusi ant tėčio ar ant viršininko, šaukia ant savo vaikučių. Kada tai vyksta, o tai vyksta labai dažnai, pradeda vyniotis naujas problemų kamuolys, apimantis kaltės jausmo atsiradimą, sukeliantis neurozes ir depresijas.
Suirzimas ir bloga nuotaika – spąstai moteriai
Tyrimai rodo, kad vyrams būdingesni pykčio priepuoliai. Nurodoma, kad moterims lengviau ir greičiau nuslopinti pykčio reakcijas padeda tam tikri struktūriniai galvos smegenų elementai. Didesni testosterono kiekiai vyro organizme sukelia stipresnes pykčio reakcijas. Galiausiai, imant psichosocialinį visuomenės modelį, – jame labiau įprasta agresiją, pyktį, prievartą, jėgą sieti su vyro, bet ne su moters vaidmeniu. Moterims paprastai priskiriami taikdarių vaidmenys, jos rūpinasi santykių gerinimu šeimoje.
Tiek, kiek pyktis kenkia vyro sveikatai, tiek pat jis kenkia ir moters sveikatai. Moterys „startuoja” turėdamos mažesnę riziką susirgti širdies ligomis, tačiau, gyvendamos „karo stovyje”, ilgainiui jos pasiekia tokį pat rizikos laipsnį, kaip ir vyrai.
Pyktis veikia ir protinius sugebėjimus. Mąstymo procesams daro įtaką visos emocijos, bet stiprios emocijos gali smarkiai pakeisti mūsų galimybes racionaliai svarstyti problemas ir daryti sprendimus. Kylantis pyktis, įniršis ar priešiškumas užvaldo jus, ir tuomet sulėtėja mąstymo procesai, o kai kurių asmenų mąstymas visiškai sustoja.
Galiausiai moterys pačios patenka į savo pykčio ir blogos nuotaikos spąstus, kai susikaupusias neigiamas emocijas išlieja ant pačių artimiausių žmonių – šeimos narių, bendradarbių. Taip jos pakerta savo autoritetą, mažina pagarbą sau, kyla bendravimo sunkumų šeimoje, darbe. Pyktis griauna sveikatą ir gyvenimą – gali prasidėti depresija, mitybos sutrikimai, skyrybos. Taigi, nesuprantant ir neįsigilinant, kas vyksta, būna taip, kad pyktis tarsi kontroliuoja moters gyvenimą, sukdamas jį į vieną ar kitą pusę.
Mamos ramus balsas ir šypsena – labai svarbu
Pikta, irzli mama. Norint išvysti tokį vaizdą, nebūtina slapta praverti kokių namų durų. Tokias mamas sutinkame gatvėje, parduotuvėje. Taip besielgdamos jos perduoda mažyliui bendravimo įgūdžius, nes vaikai šito mokosi iš savo tėvų vykstant socialinio mokymosi procesui. Auklėjant vaikus į pyktį, dirglumą dažnai nekreipiama dėmesio kaip į neigiamą momentą, kurio tiesiog neturėtų būti.
Vaikai perima savo tėvų elgesį ir vėliau jį perkelia į savo aplinką. Ypač svarbus stebėjimo procesas, kurio metu vaikai perima ne tik teigiamus elgesio bruožus, bet ir neveiksmingus ar žalingus kovos su stresu metodus. Galiausiai jie išmoksta pikto elgesio ir tampa panašūs į mamą ar tėtį, atsineša tokius bendravimo santykius į darželį, mokyklą, kiemą, taip ima bendrauti su savo tėvais, o vėliau, sukūrę naują šeimą, atsineša tokius santykius ir į ją, taip sukdami nesibaigiantį pykčio ratą.
Kad agresyvaus elgesio galima išmokti, teigia mokslo duomenys. Vaikams, augantiems šeimose, kuriose daug smurto ir prievartos, yra didesnė rizika tapti agresyviems partneriams. Žiaurumas yra perduodamas iš kartos į kartą. Tuo tarpu tėvai, pabrėžiantys teigiamus santykius, automatiškai silpnina negatyvų, konfliktišką elgesį.
Tėvai, kurie nedalyvauja ar nepakankamai dalyvauja vaikų tarpusavio bendravimo įgūdžių vystymo procese, sunkiai gali tikėtis, kad pastarieji, sukūrę savo šeimas, bus laimingi. Jaunas žmogus turi turėti emocinį intymumą, glaudžius socialinius ryšius – tai svarbu žmogaus socialiniam komfortui ir dvasinei gerovei.
Kodėl kai kurie žmonės tokie pikti?
Iš tiesų kai kurie žmonės susierzina gerokai greičiau, jų pyktis audringesnis, ir jie sunkiau „atvėsta”. Pikti žmonės nebūtinai tie, kurie daužo daiktus ar garsiai šaukia. Yra tokių, kurie nerodo pykčio, bet jie nuolatos „surūgę”, susierzinę. Kartais jie tiesiog užsisklendžia, neturi nuotaikos bendrauti ar linksmintis, tokie žmonės netgi dažniau serga įvairiomis ligomis.
Psichologai sako, kad greitai supykstančių ir tų, kurie nuolatos suirzę ir paniurę, žmonių tolerancijos lygis frustracijai gerokai mažesnis už vidutinį. Jie nesugeba ramiai žiūrėti į bet kokią, net menkiausią situaciją, kuri, jų nuomone, neteisinga.
Tai kas gi verčia kai kuriuos žmones taip elgtis? Daugybė dalykų. Kartais tai lemia genai, kartais – paveldėjimas, kartais tokie pokyčiai vystosi sergant kai kuriais psichikos sutrikimais, kartais tai yra tiesiog turimi bendravimo įgūdžiai.
Ką daryti, kai užvaldo pyktis?
Taigi kiekvienam kyla klausimas – ką daryti? Atsakymas tarsi paprastas – reikia išmokti valdyti (ne slopinti) jausmus. Konstruktyvus neigiamų jausmų valdymas yra didelis asmeninis laimėjimas – deja, pasiekti tokį sau iškeltą tikslą nėra taip paprasta. Pyktis – nepaprastai stipri emocija, kurios metu organizmas mobilizuoja galingus resursus, sukeliančius ryškius organizmo sistemų funkcinius pokyčius. Įsivaizduokite, jog esate apkaltinamas tuo, ko nepadarėte. Vien jūsų adresu išsakyti nemalonūs ir netikėti žodžiai sukelia stiprią atsakomąją organizmo reakciją. Žaibiškai pradeda vykti daugybė biocheminių, fiziologinių reakcijų, apimančių visą organizmą ir keičiančių organų darbą: į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimai, pulsas, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymo veikla, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai.
„Neužsikrėskite”
Jei dažnai bendraujate ar gyvenate su pikčiurna, atsargiai! Jūs taip pat galite tapti piktu keikūnu. Pyktis tarsi užkratas gali pereiti nuo vieno asmens kitam. Jei esate kieno nors pykčio objektas, – kyla apmaudas, norisi priešintis. Ilgainiui įžeidinėjami ir plūstami žmonės patys tampa pikti ir ima elgtis agresyviai.
Jausmų išreiškimas yra sveikas dalykas, kadangi neigiamų emocijų slopinimas ir užgniaužimas – tiesus ir trumpas kelias į ankstyvą senatvę. Tačiau nesugebėjimas tinkamai valdyti nepagrįstą nervingumą ir pyktį dažnai yra įvairių gyvenimo nesklandumų, o ir daugelio psichikos bei somatinių ligų priežastis.
Pykčio gydymas
Jei negalite susidoroti su pykčiu ir jums trinka sveikata, derėtų apsilankyti pas gydytoją. Jis padės surasti tikrąsias pykčio priežastis, paskirdamas reikalingus tyrimus bei konsultacijas, o, esant reikalui, ir gydymą. Jums būtina apsilankyti pas gydytoją, jei, supykus:
• jums darosi sunku kvėpuoti ar nebegalite įkvėpti,
• jei atsiranda skausmas krūtinės ląstos srityje ar kvėpavimas tampa skausmingas,
• jūs sužalojate save ar kitą asmenį,
• jūsų pykčio priepuoliai trunka ilgai, ir tai trikdo šeimyninį gyvenimą,
• jūs greit įsiveliate į peštynes.
SŽ pataria
Keletas patarimų, kurie padeda nusiraminti (tuo atveju, jei darote tai sistemingai)
Padarykite „minutės pertraukėlę”. Išmokite prieš reaguodami suskaičiuoti iki dešimties.
Užsiimkite sunkia fizine veikla. Toks aktyvumas gali pasitarnauti kaip iškrova jūsų emocijoms, ypač kai jaučiate, kad galite tuoj tuoj pratrūkti. Pvz., eikite pasivaikščioti ar pabėgioti, paplaukioti, pakilnoti svarmenis ar tiesiog plauti grindis ar valyti langus.
Raskite nusiraminimo ir atsipalaidavimo būdų. Pasinaudokite gilaus kvėpavimo pratimais, atlikite jogos pratimus, stebėkite malonius, raminančius vaizdus, kartokite sau raminamą žodį ar frazę, pvz., „nekreipk dėmesio”. Gal jus ramina muzikos klausymasis, tapymas. Susikaupusius jausmus galite išlieti dienoraštyje.
„Išgarinkite” pyktį kaip galima greičiau, jokiu būdu nekaupkite jo savyje. Jei negalite kontroliuodami pareikšti savo pykčio jį sukėlusiam asmeniui, pamėginkite pasikalbėti su kitu šeimos nariu, draugu ar kitu patikimu asmeniu.
Jei nusprendėte netylėti – rūpestingai apgalvokite, prieš pasakydami ką nors, kad vėliau to netektų gailėtis.
Mėginkite drauge su jus supykdžiusiu asmeniu surasti situacijos sprendimus.
Vartokite pirmąjį asmenį „aš”, kalbėdami apie problemą, kad išvengtumėte kritikavimo ar kaltinimo. Pvz., sakykite „mane liūdina tai, kad tu nepadėjai man šiandien dirbti namų ruošos darbų”, užuot sakiusi „tu turėjai man padėti šį vakarą”. Jei elgsitės priešingai, jūs didinsite įtampą.
Nekaupkite pagiežos. Būkite atlaidūs. Juk nerealu tikėtis, kad kiekvienas elgsis tiksliai taip, kaip jūs norite.
Pykčiui sušvelninti naudokitės humoru, pvz., įsivaizduokite save ar kitą asmenį kvailose, juokingose situacijose. Nenaudokite sarkazmo – tai tik kita nesveiko reagavimo forma.
Galite naudotis daugeliu iš minėtų strategijų ar pasirinkti veiksmingas kitas. Bet paaiškėjus, jog jūsų irzlumas, pykčio nevaldymas griauna santykius su aplinkiniais, jums gali tekti kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą.
😯 geeeras!Reiks ir man save pakontroliuot.