Sostinės Stasio Juškaus galerijoje atidaryta į „Sostinės dienų 2006” programą įtraukta garsiausių Lietuvos grafikų paroda „Laiko atspaudai”
Šiuo atveju ąžuolais vadinami senieji lietuvių grafikos kūrėjai, kurių menas tapęs neginčijama vertybe, kurių lakštai apkeliaudavo bienales, trienales, pelnydavo apdovanojimus ir skleidė Lietuvos, kaip stiprių menininkų krašto, įvaizdį. Ėjo laikas ir tarp tvirtų ąžuolų brendo jauni, kurie dabar turbūt jau ir viduriniąja karta vadinami. Pomiškyje prisisėjo, auga, stiebiasi daug jauniausiųjų. Ir jau ryškių. Tad išrinkti 30 šios parodos autorių buvo nelengva. Ir dar tiek pat labai įdomių grafikos kūrėjų galėjo būti čia eksponuoti. Bet jau tokia parodų kuratorių, o šiuo atveju Virginijos Kalinauskaitės, Violetos Juškutės ir Donato Juškaus dalia negalėti sutalpinti visko, ką norėtųsi.
Stiprios energijos srautas
Jį galima jausti vos įėjus į Stasio Juškaus galeriją. Ant sienų daugiausia didelio formato grafikos paveikslų. Nebūtinai tokių, kuriuos įpratę nesuklysdami vadinti grafika. Gausu mišrios technikos kūrinių, kai ne specialistui dar reikia pagalvoti, ar čia tikrai grafika. Ta, apie kurią galerijos įkūrėjas, turintis muzikinį išsilavinimą, Stasys Juškus yra pasakęs: „Grafika – kaip smuiko muzika”. Tad klasikinės technikos lakštai – ofortai, medžio, lino raižiniai čia kabo šalia stipriom akrilo spalvom šviečiančių piešinių, teminių ar abstrakčių kompozicijų. Kalinauskaitė teigia, kad tai tarsi mažas bendros grafikos fragmentas.
Mįslingas grafikos menas
Grafika įdomi ir sunkiai perprantama jos nebandžiusiajam. Kaip galima suvokti savo būsimą kūrinį „atvirkščiai”? Juk ėsdinant, raižant, spausdinant iš po preso turės išeiti kitoks vaizdas. Baltas taps juodu. Atsiras kita erdvės ir linijų harmonija. Gal net pradings, kas sumanyta, o išryškės tai, kas netikėta. Ir šiame fiziškai sunkiame, chemijos persunktame darbe, įkvepiant nuodingų dulkių, liūdnai žvelgiant į savo darbą, kurį vienintelė klaidelė jau ir sugadino, vis dėlto gimsta tokių kūrinių, kurie išlieka, stebina, sulaukia puikių įvertinimų. Šioje parodoje matome Viktoro Petravičiaus porą 1946 metais jau emigracijoje (ten jis ir mirė) sukurtų lakštų – „Tremtiniai” ir „Vestuvės”. Tvirta ir rami įtaiga. Vytauto Kasiulio „Dama su gitara” (1950 m.), Kazimiero Žoromskio „Nukryžiuotasis” (1976 m.). Plonyčių linijų moters ir vyro kūnų pasaka Stasio Krasausko iliustracijose, skirtose Williamo Shakespeare’o „Sonetams”. Antano Kmieliausko „Venecija”, Ramunės Vėliuvienės „Angelų skrydis”. Jūratės Stauskaitės veržlūs linijų garsai šį kartą įrėminti šiek tiek tvarkingiau įrėminti. Mariaus Liugailos grafika kelia asociacijų su Markeso literatūra – tokia pat fantasmagoriškų personažų knibždėlynė, reiškiama nuostabiausia preciziška juvelyrine linija. Magiški Irenos Guobienės kūriniai, Gražinos Didelytės, Joanos Plikionytės paveikslai, Birutės Zokaitytės išreikšta Užupio dvasia, nepakartojami Audriaus Puipos piešiniai, kuriuose kruopščiai papasakoti siužetai – visų jų kūryba nepadarytų gėdos niekur pasaulyje. Dar Daiva Staškevičienė, Nijolė Vilutienė, Valentinas Ajauskas, Sigitas Faraponis, Bronius Leonavičius, Laisvydė Šalčiūtė, Kęstutis Grigaliūnas, Gerardas Šlektavičius, Birutė Stančikaitė, Adasa Skliutauskaitė, Tatjana Kazimierienėnė, Virginija Kalinauskaitė, Saulius Ikamas, Violeta Juškutė – jų grafika jau daug kam yra sava, atpažįstama ir reikalinga. Ji suskamba namuose ant sienų, reikėtų ją dažniau matyti valdiškuose biuruose, pasidžiaugti aptikus kur nors universitetuose ar net mokyklose. Juk sakoma, kad menas nejučiomis skatina jautrumą ir gerumą. Ypač grafika, kurioje turbūt mažiausiai būtų galima aptikti kartais ir meno srityje prasiveržiančio agresyvumo.