Kelionė nutrūko audringoje jūroje

„Dabar man gyvenime liko tik vienintelis noras – kad Baltijos jūra grąžintų sūnaus kūną.

Norėčiau jį apkabinti nors uždarytą karste”, – liedama ašaras „Lietuvos rytui” kalbėjo Biržų rajono Šukionių kaimo gyventoja Ona Marcikonienė.

Praėjusį trečiadienį, jau sutemus, šios septyniasdešimetės sūnus Darius Marcikonis neaiškiomis aplinkybėmis iškrito į jūrą iš kelto „Regina Baltica”, plaukusio iš Rygos į Stokholmą.

Išėjęs į denį nebegrįžo

Nelaimė įvyko apie 20 valandą – praėjus valandai po to, kai keltas paliko Rygos uostą.

Kartu plaukęs O.Marcikonienės žentas Alfredas Kripaitis vėliau pasakojo, kad negavę kajutės jie su Dariumi įsikūrė denyje keleiviams skirtose sėdimosiose vietose.

Keltui išplaukus į atvirą jūrą, Darių nuo supimo pradėjo pykinti. Jis pasakė, kad eina pasivaikščioti po denį.

Netrukus per laivą nuskambėjo: „Žmogus už borto”.

Gelbėtojai ieškojo nesėkmingai

Į pagalbą buvo pakviesti Latvijos pakrančių apsaugos laivas bei oro pajėgų sraigtasparnis. Tačiau gelbėtojų pastangos buvo bevaisės.

Paieškas apsunkino tai, kad tomis dienomis orų sąlygos buvo labai prastos.

Baltijos jūroje šėlo beveik trijų metrų bangos, pūtė stiprus vėjas, smarkiai lijo. Ketvirtadienį paieškos buvo nutrauktos.

Vėliau kelto darbuotojai A.Kripaičiui pasakojo, kad kelias akimirkas matę, kaip žmogus vandenyje panyra ir vėl iškyla.

Motina nenujautė nelaimės

D.Marcikonis ir A.Kripaitis planavo iš Stokholmo automobiliu važiuoti į Norvegiją, kur šią vasarą dirbo.

Sielvarto prislėgta O.Marcikonienė sakė, kad išleidusi sūnų į jau įprastas tapusias keliones nieko bloga nenujautė.

Trečiadienį vakare per žinias sužinojusi, kad iš kelto iškrito lietuvis, moteris net nepagalvojo, jog nelaimė ištiko jos sūnų.

Nerimas kankinti pradėjo tada, kai per radiją išgirdo, kad jūroje nuskendusiam vyrui yra 26 metai – tiek, kiek ir jos sūnui.

Pačius baisiausius moters ir jos artimųjų įtarimus patvirtino kitą dieną atvažiavę policijos pareigūnai.

Netiki, kad pats šoko į jūrą

Nuo to laiko moterį ir jos artimuosius kankina klausimas, kas galėjo atsitikti tą lemtingą vakarą.

O.Marcikonienė netiki paskelbta informacija, kad sūnus pats iššoko iš kelto: „Ir daugelis Dariaus draugų nenori tuo tikėti.

Tik vienas išsitarė, kad sūnus sakė nebenorįs dirbti užsienyje.

Žentas dar papasakojo, kad tą vakarą, prieš įlipdamas į keltą, Darius buvo linksmas, angliškai bendravo su kažkokiais jaunais žmonėmis ir pokštavo”.

Šukioniškė mano, jog sūnus paslydo ant šlapio denio ir netyčia įkrito į jūrą.

Nuo vaikystės buvo darbštus

O.Marcikonienė papasakojo, kad nuo pat vaikystės jos jaunylis visus stebino darbštumu.

Jo nereikėdavo raginti prie darbo – mielai padėdavo ne tik tėvams, bet ir vyresniems broliams ūkio darbuose. Prieš 13 metų mirus O.Marcikonienės vyrui, Darius tapo šeimos galva.

Rugpjūčio 5 dieną iš Norvegijos sugrįžęs dviem savaitėms atostogų į Šukionis Darius taip pat netinginiavo – nuolat ką nors dirbo.

„Jis netgi kokių nors išskirtinių pomėgių neturėjo – visą laiką skirdavo darbui”, – pasakojo O.Marcikonienė.

Nors ir sunkiai dirbdavo, tačiau uždaro būdo jaunas vyras motinai nedejuodavo, kad sunku.

Norvegijoje D.Marcikonis dirbo žemės ūkyje. Didžiuliame ūkyje jis prižiūrėdavo 700 kiaulių.

Darbštus lietuvis pelnė savininko pasitikėjimą. Norvegas vasaros pradžioje buvo išvažiavęs trims savaitėms, o visą ūkį patikėjo prižiūrėti D.Marcikoniui.

Sužinojęs apie samdinio žūtį darbdavys šeimai atsiuntė užuojautą.

Ketina atsisveikinti uoste

Jeigu Baltijos jūros bangos artimiausiu metu negrąžins D.Marcikonio, jo motina su dar dviem sūnumis ir dukterimi nuvažiuos į Rygos uostą, iš kur paskutinį kartą išplaukė Darius.

Jie į jūrą įmes gėlių – taip pagerbs žuvusiojo atminimą ir amžiams su juo atsisveikins.