Pagrindinis pavojus, kuris kyla persirikiuojant – reali galimybė nepastebėti „mirties zonoje” esančio automobilio ir susidurti su juo
Klasikinis pavyzdys: gretima juosta važiuojančio ir šiek tiek atsilikusio automobilio per galinio vaizdo veidrodėlį automobilio vairuotojui nematyti. Jį pastebėti galima tik pro kairiųjų užpakalinių durelių langą. Bet ar visada persirikiuodami jūs pro jį pasižiūrite?
„Mirties zona”
Beje, visiškai realiai pajusti šį pavojų galima be ypatingų išskirtinių sugebėjimų. Pakanka įprasti nuolat pasižiūrėti pro galinio vaizdo veidrodėlį ir atkreipti dėmesį į automobilius, kurie važiuoja įkandin jūsų.
Štai jūs rengiatės persirikiuoti eismo juostose arba lenkti kitą mašiną. Dar kartą būtinai žvilgtelkite į veidrodėlį. Ką tik matytas „Mercedes” pradingo iš akiračio? Žinoma, jis galėjo anksčiau kur nors pasukti ar paprasčiausiai atsiliko. Na, o jei jis atsidūrė kaip tik „mirties zonoje”? Tuomet jau nepatingėkite atsigręžti ir pasitikrinti situacijos.
Eismo juostos
Be to, galima nepastebėti mašinos persirikiuojant per dvi ar tris eismo juostas. Tada pavojaus esmę sudaro jau ne „mirties zona”, o tai, kad persirikiuodami tam tikru kampu jūs galite matyti tik tą situaciją, kuri vyksta gretimoje juostoje.
Ką galima patarti tokiu atveju? Išskaidykite savo manevrą į keletą dalių: iš pradžių persirikiuokite į vieną eilę, išlyginkite mašiną, kad ši važiuotų tiesiai, po to, įsitikinę, kad niekam netrukdote, vėl persirikiuokite.
Teorija ir praktika
Dar viena detalė, itin svarbi persirikiuojant.
Kai jūs važiuojate pasirinktąja eismo juosta, jums reikia laikytis tik saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio. Jei jūs rengiatės keisti eismo juostą (persirikiuoti), jums būtina atkreipti dėmesį į kitus atstumus. Kiek automobilių šalia jūsų važiuoja gretimoje ir jūsų eismo juostoje – tiek ir atstumų. Ir kiekvienu atveju būtina užtikrinti saugų eismą.
Ir dar: kuo skubiau atliekamas manevras, tuo didesnė tikimybė sėkmingai jį atlikti. Tačiau tas manevras turi būti atliekamas ir skubiai, ir užtikrintai, ir, svarbiausia, saugiai. Ir būtina greičiau važiuoti už automobilį, prieš kurį persirikiuojama.
Taip, bet kartu ne visai taip. Iš tikrųjų, turėdamas greičio pranašumą vairuotojas gali greičiau persirikiuoti. Tačiau tas greitis gali būti esminis, jei netikėtai pristabdys priekyje važiuojantis automobilis. Juk tuo metu atstumas tarp mašinų bus minimalus, o greičių skirtumas – ženklus. Todėl verčiau neskubėti ir palaukti tinkamesnio momento.
Taigi išvada peršasi savaime: analizuokite viską, kas vyksta kelyje, kad kebli avarinė situacija neatsirastų „iš nieko”, nebūtų netikėta. Jos turi tapti pamoka ateičiai. Jokia, net pati geriausia teorija negali prilygti praktikai.