Vaikai ir sadizmas – tarpusavyje nesiderinančios, tačiau vis dažniau kartu vartojamos sąvokos.
Iš kur pasaulį vos suvokti pradėjęs žmogelis semiasi neapykantos ir agresyvumo? Nors ir šiurpu pripažinti, psichologai bei psichiatrai yra įsitikinę: šis vaikų polinkis susiformuoja šeimose, tėvų akivaizdoje. Ir toli gražu – ne vien asocialiose šeimose. Ko nesupranta, laiku nepamato tėvai?
Emocinis deficitas
Šalyse, kuriose vyko ar vyksta karai, vaikų žiaurumą dažniausiai diktuoja pats gyvenimas.
Tačiau šiandien tik nedaugelyje pasaulio valstybių vaikai žino, kas yra karas. Vis dėlto polinkis į sadizmą ne mažėja, o didėja. Ir psichologiškai jis kur kas mažiau pateisinamas. Pasikeitė ir šio reiškinio pretekstas: vaikai, paaugliai kankinti gyvūną ar net nužudyti žmogų gali visai ne dėl patirtos nuoskaudos ar keršto. Paskata, kaip ir šių dienų suaugusiųjų visuomenėje, dažniausiai būna noras pasipuikuoti tarp bičiulių: koks aš „kietuolis”.
Rusų spaudoje buvo rašoma, jog grupė vaikų vogė kaime ėriukus. Juos nugalabiję, nudyrę kailį, mėsą pigiai pardavinėjo turgaus prekeiviams, taip prasimanydami pinigų savoms reikmėms. Beje, jie buvo ne iš tokių šeimų, kuriose tos jų reikmės nebuvo tenkinamos. Prokuroras, mėginęs su vaikais kalbėtis, buvo šokiruotas jų beširdiškumo. Klausiami, ar jiems nebuvo gaila žudyti dar neužaugusius gyvulius, vaikai šaltakraujiškai paaiškino: taigi juos vieną kartą vis tiek kažkas būtų papjovęs!
Su mažamečiais nusikaltėliais dirbantys psichologai mano, jog vaikai sadistai kenčia dėl vadinamojo emocinio deficito. Jie – lyg po jausmų anestezijos. Kaip užšaldyti! Nejaučia nei gailesčio, nei užuojautos, nei kaltės jausmo.
Vienoje Rusijos vaikų kolonijoje keturi paaugliai nužudė jauną moterį. Pasirodo, jiems tiesiog buvo įdomu: moteris buvo nėščia ir sadistai norėję pamatyti, kaip… gimsta kūdikis.
Ar jie jau pasmerkti?
Pašiurpę nuo panašių pavyzdžių, tėvai dažnai klausia: ar tokie vaikai jau pasmerkti, ar jie gali užaugti normaliais, padoriais žmonėmis? Vienareikšmio atsakymo nėra.
Jei sadistas vaikas nespėja padaryti nusikaltimo, nepatenka į koloniją, gali išaugti ir normaliu žmogumi. Tokie sukuria šeimas, turi vaikų, gyvena visiškai socialų gyvenimą. Tačiau sadistas tokio žmogaus viduje tik laikinai saldžiai miega, laukdamas patogios progos. Išmušus tokiai valandai, jis išsiveržia su baisia jėga – gali ne tik žiauriai kankinti, bet ir žudyti, prievartauti. Jų žiaurūs poelgiai dažnai būna visiškai beprasmiški. Tarptautinės psichologų bendrijos, tiriančios šiuos reiškinius, nuomone, per pastarąjį dešimtmetį tokių žmonių, ypač kariaujančiose šalyse, padaugėjo net tris kartus.
Tačiau, žinoma, negalima teigti, jog vaiko polinkis į sadizmą negrįžtamai jį nuves žiaurumo keliu. Tėvams svarbu laiku pastebėti tą polinkį. Jei jo negalima visiškai pašalinti iš besiformuojančio vaiko charakterio, reikia stengtis jį nukreipti teigiama linkme.
Kastracijos kompleksas
Anot psichoanalitikų, kiekvienas paauglys lytinio brendimo laikotarpiu išgyvena įdomią stadiją, apie kurią dažnai nenutuokia nei tėvai, nei pedagogai. Tuo laikotarpiu paaugliai yra labai konfliktiški. Ši keista paauglystės stadija vadinasi „kastracijos kompleksas”.
Pirmą kartą sužinojęs apie savo fiziologinį vyriškumą, berniukas patiria pasididžiavimą, bet kartu ir baimę, kad jis gali šito netekti. O visiems žinoma, jog baimė gimdo agresiją. Vaikams atrodo, jog geriausias saugumas – puolimas. Gerai, jei šeimoje vaiką supranta. Tačiau taip būna ne visada. Berniukams ypač sunku išgyventi tėvo patyčias. Kai kurie tėvai ta tema mėgsta juokauti nė nenutuokdami, kaip tai žeidžia berniuką. Jei šis jautrus, uždaro būdo, tai tas kompleksas – nuolatinio pavojaus jausmas – skatins jį gintis puolimu, suformuos tikrą sadisto tipą.
Ne žvėrių pagimdyti
Pastebėję vaiko sadistinius polinkius, tėvai neturėtų į tai žiūrėti pro pirštus.
Gimdytojams patariama nepataikauti vaiko instinktui. Įdomu tai, jog rekomenduojama nelaikyti namuose gyvūnų, nes vaikas su jais bendraudamas tikrai neįgis švelnumo. Gyvūnėliai jam bus tik puiki priemonė realizuoti sadisto pomėgius.
Sadistinių polinkių turintį vaiką derėtų nuvesti pas psichiatrą, nes kartais sadizmas būna psichikos sutrikimo simptomas. Laiku pradėtas gydymas gali sustabdyti ligą.
Šeimoje dažnai galima pastebėti vaiko diktatoriaus sadizmą vyresniųjų atžvilgiu. Pirmasis jų taikinys paprastai būna senelės, neturinčios galimybių apsiginti. Taip pat nuo jų kenčia silpno charakterio motinos.
Čia gali būti tik vienas patarimas – reikia keisti bendravimo su vaiku taktiką. Tačiau tai nereiškia, jog būtina imtis itin griežtų priemonių. Suaugusieji tiesiog turėtų vaikui nepataikauti, nenuolaidžiauti, tačiau griežtumą turi lydėti švelnumas. Privalu išsiaiškinti, kodėl vaikas žiauriai elgiasi, ar jam teikia pasitenkinimą kito skausmas. Blogiausias sadizmas – visiškai betikslis kenkimas, kito skaudinimas.
Net ir nubaustas vaikas neturi jausti tėvų nemeilės. Reiklumą ir meilę pajaučia net žvėris. Tuomet jis ir paklūsta žmogui. O mažieji dar iš trumpų kelnaičių dažnai neišaugę sadistai – ne žvėrių pagimdyti. Agresyvumas augančio žmogaus smegenyse neišsikeros, jei jam nebus sudarytos sąlygos.
Vetusta Prišmantienė