Žvaigžde pasijutusi mažoji gelbėtoja norėtų tęsti „karjerą”

Dviem savo sesutėms gaisre pražūti neleidusios penkiametės Evelinos dėka pildosi šeimos svajonės: už gautą paramą Klaipėdos rajono Purmalių kaimo gyventojai planuoja ne tik susitvarkyti ugnies nuniokotą kambarį, bet ir pasistatyti dar vieną aukštą bei įrengti po kambarį dukroms.

Per gaisrą praėjusį sekmadienį kone viso savo turto netekusi šeima neatsistebi žmonių geranoriškumu – jų paaukota parama jau viršija liepsnų padarytus nuostolius.

Susitvarkę buitį, tris mažametes mergaites auginantys Rita Urniežienė ir Rolandas Paulauskas žada įgyvendinti ir dar vieną savo troškimą: pagaliau susituokti.

Dar dvelkia gaisru

Kai atvykstame į Purmalius, nedideliame raudonų plytų name nerandame nė gyvos dvasios. Tik pririštas kiemsargis aploja ir pro kojas praskuodžia kelios vištos. Prie durų – nuo ugnies pajuodęs puodas, keptuvė, kiti indai. Iš karto pajaučiame nemalonų degėsių kvapą. Toliau nuo namo liepsnoja nedidelis laužas: netrukus šeimai grįžus sužinosime, kad deginami per gaisrą supleškėję drabužiai ir kiti daiktai. Tiksliau tai, kas iš jų liko.

Į kiemą įvažiavus nebenaujai mašinai, pabyra vaikai: pirmosios išlipa penkiametė Evelina ir ketverių Modesta. Jaunėlę, vos dešimties mėnesių Deimantę, motina R. Urniežienė laiko glėbyje. „Mergaitės buvo pas mano mamą, važiavome parsivežti”, – paaiškino moteris.

Rita priduria, kad po gaisro dukros glaudėsi tai pas jos seserį, tai pas močiutę, tačiau dabar jau bus čia. „Kol kas įsikūrėme broliui priklausančiame kambaryje. Pagyvensime taip, kol susitvarkysime. Brolis čia negyvena, tik retsykiais atvažiuoja”, – pasakojo ji.

Kambaryje labai mažai vietos, tačiau iš čia esančių baldų ir kitų daiktų šeimai priklauso tik viena didelė lova bei dar šis tas: dovanoti drabužėliai, mokyklinė kuprinė (Evelina kitąmet eis į pirmą klasę) ir kalnas žaislų. „Štai kokią lėlę man teta padovanojo, aš su ja miegu”, – pasigyrė mažoji didvyrė.

„Nesitikėjome, kad yra tiek gerų žmonių, – prisipažino Rita. – Esame be galo dėkingi visiems mums padėjusiems. Vieni dovanojo drabužėlių mergaitėms, kiti – žaislų, treti parėmė pinigais. Vienos firmos atstovai atvežė 1000 litų, kiti žmonės 100 litų davė. Kai kurių geradarių net vardų nežinome, neprisistatė.”

Be to, staiga prisiminė moteris, buvo atvykę Seimo nario Antano Boso atstovai – atvežė statybinių medžiagų apdegusiam kambariui suremontuoti, žadėjo įstatyti du naujus plastikinius langus. O pačią didžiausią paramą skirs Vyriausybė: šeima sako tik iš žinių laidos sužinojusi, kad šalies valdžia parems juos dviem dešimtim tūkstančių litų.

„Kol kas šių pinigų dar negavome ir nieko daugiau nežinome. Neapsakomai džiaugiamės, juk per gaisrą netekome visko, ką turėjome. Viskas sudegė, nebeliko net iš ko valgyti”, – kalbėjo trijų mergaičių motina.

Vakar savo sesutes išgelbėjusią Eveliną pasveikino ir rajono ugniagesiai: atsidėkodami už drąsą padovanojo naują dviratį. Apdovanoti mergaitę savo įsakymu nurodė šalies Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius vidaus tarnybos generolas Kazys Zulonas.

Laikraščiuose perskaitę, kad po gaisro Evelina labai gailisi naujų savo batukų, geri žmonės suskubo padovanoti ir juos, tačiau mergaitė žurnalistams guodėsi, kad nė vieni netikę. „Visi man per maži, tik Modei jie tinka”, – į seserį žvilgteli ji.

Spaudoje buvo skelbta, kad šeima gaisro nuostolius įvertino 4 tūkstančiais litų, tačiau Rita ir Rolandas tuo stebisi, sako, kad padaryta žala esanti didesnė. „Kai skaičiavo nuostolius, mūsų nuomonės neklausė. Buvome jau neblogai įsikūrę, ilgai taupę ir įsigiję įvairių naujų buities prietaisų, drabužėliai, striukės mergaitėms buvo supirktos, todėl realiai žala turėtų siekti kokius 7 tūkstančius litų”, – paskaičiuoja pora.

Visa parama vis tiek jau gerokai viršija nuostolius ir šeima tai vadina Dievo dovana. Nusipirkę trūkstamus daiktus, už likusius pinigus ketina pasistatyti dar vieną aukštą ir gražiai įrengti. „Bus kambariai mūsų mergaitėms”, – sako motina. Be to, šeima tikisi baigti statyti priestatą. Jį stato pats Rolandas, vienoje Klaipėdos įmonėje dirbantis suvirintoju.

Nori būti gelbėtoja

Mažoji Evelina gaisro nepamiršta. Anot Ritos, kas beateitų aplankyti, visiems apie jį pasakoja. Pirmąsias naktis po nelaimės mergaitės blogai miegojo, daug vartėsi. „Keista, bet net Deimantė dvi dienas nevaikščiojo”, – stebėjosi moteris. Dabar mažoji, pradėjusi vaikščioti labai anksti, vėl svirduliuodama žingsniuoja po laikinąjį šeimos būstą.

„Negaliu gaisro pamiršti, turiu laikraštį su mūsų nuotrauka”, – dabar jau linksmai pasakoja Evelina.

Kilus gaisrui – spėjama, kad ugnis įsiplieskė dėl televizoriaus elektros įrangos gedimo – mergaitės namie, vieninteliame šeimos kambaryje, buvo likusios vienos. Rita ir Rolandas buvo išėję vandens, nes neturi savo šulinio. „Mes tvarkėmės kambarį, mama buvo prašiusi. Kai pradėjo degti, buvo baisu. Ugnis greitai ir užuolaidas pagavo… Pagriebiau Deimantę, tik su megztuku ji buvo, net „kalgotkių” negalėjau apvilkti”, – gaisrą prisimena Evelina. Iš ugnies siaubiamo kambario ji išsivedė ir kitą sesutę.

„Tik jos dėka dabar vaikus turime”, – susigraudina Rita.

Evelina sako, kad nesutrikti nelaimėje ją išmokė močiutė. „Labai džiaugiuosi, kad tebeturiu sesutes. Labai jas myliu, tik Modė mane kartais muša, per nosį davė…” – pasiguodė ji.

„Tai dabar tu kaime tikra žvaigždė?” – klausiame. Evelina nedvejodama atsako: „Taip”. O užaugusi, toliau kalbėjo mergaitė, norėtų būti gelbėtoja: „Ir kitus kūdikius paimsiu į rankas ir nešiu lauk iš gaisro, o didesnėms mergaitėms pasakysiu: „Eikite”, – užsisvajojo penkiametė.

Kels vestuves

Rita prisimena, kad prieš gaisrą jai nedavę ramybės šiurpūs sapnai. Sako sapnavusi žiurkes, šunis, net ir ugnį… Tačiau kad liepsnos niokos jų namus – nesitikėjusi. „Laukiau ko nors negero, bet kad bus šitaip – tikrai negalėjau numanyti”, – kalbėjo moteris.

Rita pasakojo, kad degusiame kambaryje kartą jau buvo kilęs gaisras. „Labai seniai, gal prieš šešiolika metų, kambarį buvo padegęs brolis. Bet tada tik stalas ir užuolaidos apdegė, ugnį greit užgesinome”, – sakė R. Urniežienė.

Moteris nedirba, rūpinasi mergaitėmis, tad šeimą išlaiko vienas Rolandas. Sako gyvenantys labai taupiai, neturintys žalingų įpročių, todėl šių pajamų užtenka.

Tiek Rita, tiek Rolandas gimę ir užaugę kaime. Apie gyvenimą mieste nė pagalvoti nenori – Purmaliuose jaučiasi puikiai.

Kai pora susipažino, Rita jau augino dvi dukreles. Tai buvo beveik prieš dvejus metus. Pirmoji santuoka, sako moteris, buvo nelaiminga. Ji džiaugiasi sutikusi Rolandą – su juo atradusi laimę ir santarvę. Mažoji Deimantė – jųdviejų meilės vaisius.

„Mergaitės greitai prie Rolando prisirišo, jau nuo pirmųjų dienų pradėjo tėčiu vadinti. Sakau, kad jį jos myli netgi daugiau nei mane”, – šypsosi Rita. Rolandas sako, kad gausi šeimyna jo neišgąsdino. „Aš pats augau didelėje šeimoje – buvome šeši vaikai”, – sako jaunas vyras.

Pora jau seniai norėjo susituokti, tačiau tvirtina, kad vis pritrūkdavę vestuvėms pinigų. Tačiau iškelti vestuves, nors ir kuklias, žada kitąmet. „Pakrikštysime mergaites ir susituoksime”, – nusprendė Rita ir Rolandas.

Giedrė Petkevičiūtė