Legendinės Klaipėdos vietos: „Regata”

„Jūra”, „Regata”, „žuvėdra”, „Neringa”, „Bangpūtys”, „Bočiai”, „Žvejų baras”, „Vėtrungė”…Tai legendinės Klaipėdos vietelės, turėjusios savas tradicijas, klientūrą, savo neafišuojamą gyvenimą.

Jau pasakojome apie „Neringą”, „Vėtrungę” ir „Jūrą”. Šiandien apsilankykime „Regatoje”.

Oda ir kiliminė danga

Jauni klaipėdiečiai, kurie renkasi paūžti į „Memelį”, jau turbūt nežino, jog čia pat, Danės krantinėje, kadaise stovėjo gelžbetoninis gargaras, restoranu „Regata” vadinamas.

Tokiais restoranais buvo nusėta ir Volga, ir Kaspijos jūra. Kur tik buvo vandens, ten ir atplukdydavo tokį šedevrą. Klaipėdiškis skyrėsi tuo, kad viduje buvo gana jauku. Ne be reikalo „Regatoje” banketus mėgdavo užsakyti miesto valdžia.

Pasak ilgamečio „Regatos” administratoriaus Albino Jasudavičiaus, restoranas iš Gorodeco (miestelis netoli Nižnyj Novgorodo, kuriame buvo karinė „pašto dėžutė”, gaminusi tokius statinius ant vandens) upėmis ir jūra ją plukdžiusio iki Danės, vidinio gamyklinio „interjero” buvo atsisakyta iš karto. Interjerą „Regatai” kūrė klaipėdietis Zigmas Rutkauskas, nusižiūrėjęs, kaip įrengtas pasaulio galingųjų valstybių vadovų susitikimų laivas „Hamburgas”, vėliau perkrikštytas „Maksimo Gorkio” vardu.

„Regatoje” pirmą kartą Lietuvos užeigų įrengimo praktikoje kėdės bei foteliai buvo aptraukti oda. Naujovė buvo ir kiliminės dangos.

Nerūkoma

„Regatoje” buvo sugalvota drausti rūkyti. Taip pat buvo nuspręsta, kad restoranan nebus įleidžiami lankytojai, vilkintys nederamus vakarui drabužius. Buvęs restorano administratorius A. Jasudavičius maloniai prisimena, kaip gražu buvę žiūrėti į šokančius kostiumuotus vyrus ir jų puošnias damas…

Kaip ir kitus Klaipėdos restoranus, „Regatą” bandė šturmuoti „16-oji divizija”. Tačiau joms nieko neišėjo: rūkantys jūreiviai „Regatos” nepamėgo.

Administratorius prisiminė, kaip kartą jam teko patirti „gamybinę traumą”: susipešusias prostitutes jis bandė išskirti, o šios nagais jam išakėjo veidą.

Dėl to nerūkymo yra ir „konfūzų” buvę. Į restorano atidarymo šventę iš sostinės atvažiavęs prekybos ministras Pranas Mickūnas ėmė ir užsirūkė cigarą. „Kaip tu dabar ministrui pasakysi, kad užspaustų ką tik užsidegtą cigarą? Negali. Subruzdo ir Klaipėdos valdžia – peleninės reikia, o peleninių tai neturim…” – pasakoja A. Jasudavičius. Atimti iš ministro malonumą niekas neišdrįso, tad peleninė vis dėlto buvo surasta.

Plyta – į Griškevičių

„Regatos” virtuvė buvo įrengta moderniai: tais laikais čia jau buvo „grilis”!

Kai Klaipėdoje buvo atidengiamas paminklas V. Leninui, iškilmių svečiai buvo pakviesti į „Regatą”. Pats aukščiausias svečias buvo LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Tokiais atvejais aplink pastatus, kur jis būdavo, išsirikiuodavo apsaugos gretos. Taip buvo ir prie „Regatos”. A. Jasudavičius ir tuomet, ir dabar tebetrauko pečiais, kaip pro tą apsaugos žiedą prasiskverbė du jūreiviai iš Murmansko, kurie norėjo paūžti „Regatoje”. Kai buvo sustabdyti, jie taip įsiuto, kad griebė plytgalį ir sviedė į „Regatos” vitražą. O kaip tik ties juo bare sėdėjo pats P. Griškevičius. A. Jasudavičius matė, kaip tie du vyrukai buvo „supakuoti”.

Kotletai buvo „tvirtinami” Vilniuje

Tuomet nebuvo jokių floristų dizainerių, kurie pasirūpintų salės puošyba. Tai buvo administratoriaus rūpestis. Albinas Jasudavičius prisimena, kaip dėl stalų išdėstymo susipyko su Restoranų, valgyklų ir kavinių tresto viršininku Alfonsu Tumėnu, mat nesutapo nuomonės. Tašką šiame ginče padėjo partijos Klaipėdos miesto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas. Jis pritarė pono Albino vizijai.

Administratorius geru žodžiu minėjo tuometinius miesto vadovus, Prekybos valdybos viršininką Arkadijų Lichtinšainą. Ne kokie skandalistai buvę, visada po renginių padėkodavę. Ir ne tik tiems, kurie banketų dalyvius aptarnaudavę, bet ir virtuvės meistrams.

Tą patvirtino ir Birutė Jasudavičienė, nuo pirmųjų „Regatos” atidarymo dienų iki nuskendimo dirbusi gamybos vedėja. Tai ji kūrė firminius „Regatos” kotletus ir kepsnį, kurių receptūras reikėję tvirtinti net Vilniuje. Už tai jai buvo pripažintas tuo metu aukštą kvalifikaciją liudijęs meistrės vardas. Pasak p. Birutės, jai būdavę labai malonu, kai už „Regatos” virtuvėje pagamintus patiekalus susilaukdavo padėkų iš miesto valdžios vyrų.

„Regatą” moteris mini jausdama nostalgiją. Čia buvę geri direktoriai – Albinas Žitkevičius, Eugenijus Milašius – ir mieli bendradarbiai. Ponia Birutė visada buvo panirusi tik į virtuvės darbą. Kas vyksta restorano salėse, žinojo tik iš nuogirdų.

Ūždavo keliose salėse

Viena restorano salė buvo pavadinta kapitonų sale ir buvo skirta kapitonams. Tik ar lankydavosi ten kapitonai – kyla abejonių. Ponia Irena, kurios velionis vyras buvo kapitonas, neatmena, jog būtų kokia proga lankiusis šiame restorane. Jos vyras labiausiai mėgęs „Neptūną”.

Antrajame „Regatos” aukšte buvo rodomos programos. Nors tie patys šokėjai bei muzikantai sukdavosi „Neringoje”, „Meridiane” ir „Regatoje”, vakaro programos restoranuose skyrėsi. Tuo metu choreografų Klaipėdoje trūko. Šokėjų programas rengdavo vaikų šokių ansamblio „Žiogelis” vadovė Elvyra Bungardienė-Anapolskaja, taip pat Viktoras Kundrotas – vienas iš liaudies šokių kolektyvo „Žilvinas” vadovų.

Choreografai didžiuodavosi, kai „prastumdavo” drąsius numerius su apsinuoginusiomis (tų laikų supratimu) merginomis. Drabužiams buvo skiriama daug dėmesio. Tie, kuriems nerūpėjo svaigalai, į „Regatą” ateidavo specialiai dėl programos. Beje, kai kurios anuometinės restorano šokėjos dabar yra garbingos miesto ponios.

Na, o po programos vykdavo tas pats, kas ir kituose restoranuose… „Regata” dirbo iki 2 val. nakties. A. Jasudavičiui tai buvo sunkiausias metas, mat išprašyti įkaušusius lankytojus ne taip lengva. Buvęs administratorius sako, jog niekada nėra palikęs darbo vietos, kol restorane būdavo klientų.

Durininkas – svarbi figūra

Nuo durininko ir administratoriaus simpatijų priklausydavo, pateksi į vidų ar ne. Simpatijas užkariaudavo pinigai. A.Jasudavičius prisiminė, kad vokiečių laivo kapitonas ponas Helmutas tekštelėdavo 25 ar 50 rublių. Tai buvę dideli pinigai, nes restorano darbuotojai gaudavo 50-80 rublių algą.

Įėjimo „taksa” buvo 3 rubliai, bet mokestį turėdavai sumokėti taip, kad kiti, kurie trinasi aplink duris, nepastebėtų.

Buvo ir ypatinga lankytojų kasta, kuriai durys atsiveriamos be jokių trikdžių. Pakakdavo kyštelti pažymėjimus su trimis taurelėmis. Tai saugumiečiai. Daugiau priveligijuotųjų nebuvo. Netgi OBCHS (kovos su nuosavybės grobstymu skyrius) tokios teisės neturėjo. Tačiau „obėchaesnikai” buvo tokie landūs, kad prasiskverbdavo bet kur.

Pokyliai – visada laukiami

Daugelį metų indų plovėja „Regatoje” dirbusi Stefanija Leksienė irgi prisiminė, kad šiame restorane vykdavo daug pokylių. Tie pokyliai patikdavę darbuotojams, nes, svečiams išsiskirsčius, likdavę ir maisto, ir gėrimų. Tuomet nebuvo mados to, kas nesuvalgyta, išsinešti. Taigi po banketo „Regatoje” prasidėdavęs savųjų balius.

Ponia Stefanija, be savo indų plovėjos algos – 100 rublių, dar užsidirbdavusi iš padavėjų, kurie namo išskubėdavo nenurinkę stalų. Už tai jie jai sumokėdavę 1 – 2 rublius. Ponia Stefanija iš restorano namo grįždavo paryčiais. Darbštumo šiai moteriai nestigo, tad nuolatos ją viliodavo į kitus restoranus ir užeigas. Yra dirbusi ir kitur, bet „Regatoje” patikę labiausiai. Kartais nuo pokylio likusiomis vaišėmis ne tik pati apsirūpindavo, bet dar draugei nunešdavo.

Skenduolė

Prieš restoranui pradėjus skęsti, jam vadovavo Irena Mrazauskienė. Ji mena siaubingą vaizdą: 1993 m. sausio 19-ąją, per uraganą, „Regata” įsilingavo tarsi kumelaitė, o lynai, kuriais restoranas buvo pritvirtintas prie polių, pradėjo poškėti, trūkinėti ir žiro tarsi dulkės.

Ponia Irena stebėjo ir „Regatos” grimzdimą. Reikėjo greitai imtis priemonių gelbėti ir gelžbetoninį gargarą, ir jame buvusias materialines vertybes. Pasak I. Mrazauskienės, pagalbos šaukėsi gal dvi savaites, kol suprato, kad Klaipėdoje nėra tarnybų, galinčių šonan pasvirusį restoraną grąžinti į pradinę padėtį.

Miestelėnai „Regatos” žūtį vertino nevienodai. Vieniems tas 1972 m. kažkokioje karinėje „pašto dėžutėje” sukurptas statinys nepatiko, kitiems jis kėlė sentimentų. Miesto vadovai turėjo gerokai pasukti galvas, kaip tos „Regatos” atsikratyti, nes nuskendęs restoranas tapo miesto Savivaldybės nuosavybe. Buvo ieškoma pirkėjų, bet jų neatsirado, iš Danės upės „Regata” buvo nutempta į mažųjų laivų uostelį. I. Mrazauskienė buvo priblokšta, kai po 10 metų ji teismuose turėjo įrodinėti, kad nėra Uosto direkcijai trukdančio objekto šeimininkė. „Man toji „Regata” kainavo daug sveikatos, užtat jos nekenčiu”, – prisipažino moteris.

Kad ir nekenčia, tačiau vis dar saugo LTSR upių registro knygą, kurioje yra „Regatos” techniniai duomenys.

Apie penkerius metus buvęs restorano kolektyvas jo skendimo dieną susirinkdavo draugėn. Vėliau ši tradicija nutrūko, nes darbuotojus išblaškė permainų vėjai.

Įdomus įrašas

Dar prieš partempiant „Regatą” į Danės upę 1973 metais būta nuogąstavimų, kad ji gali neatlaikyti vėjų ir bangavimo. I. Mrazauskienės saugomoje „Regatos” registro knygoje aptikau tokį įrašą: „Atsakydami į Restoranų, valgyklų ir kavinių tresto viršininko A. Tumėno paklausimą, pranešame, kad nuo 1966 m. iki 1970 m. 8 kartus buvo sustiprėjęs vėjas iki 10 balų, 40 m per sekundę. Tuomet maksimalios bangos ties Smiltynės perkėla buvo 2 m aukščio”.

Gražina Juodytė